Kiekvieno iš mūsų savo namuose tikriausiai dar rastume vieną ar kitą namų apyvokos daiktą, sovietmečiu parsivežtą iš Gardino. „Važiuojam apsipirkti į Grodną…“ – sakydavo mūsų tėvai ir seneliai. Ir važiuodavo. Ir apsipirkdavo. Ir parsiveždavo visokiausių prekių, kurių tuo laikmečiu čia, Lietuvoje, nebūdavo, o jei ir būdavo, tai jas galėjai įsigyti, tik „per blatą“, per pažintis. O pirkdavo, tame užsienio mieste, viską: indus, patalynę, krištolo gaminius, drabužius, batus, maisto produktus Mes, vaikai, taip pat laukdavome tų išvažiavimų apsipirkti. Pagrindinė ir geidžiamiausia prekė – saldūs kukurūzai. Tokių pas mus tuomet nebūdavo. O ten juos pirkdavome ne dėžutėmis, o didžiuliais pakais. Dabar prisiminus tuos laikus ir keista, ir juokinga darosi. Bet taip buvo, taip gyvenome. Gardinas tuomet visiems buvo apsipirkimo miestas ir niekas jo nelaikė svetimu, užsieniniu. Jis lietuviams atstodavo šiuolaikinius „Akropolius“ ir „Maximas“. Tik tuomet niekas nekalbėjo, kad Gardinas labai artimas Lietuvai savo istorijos ir kultūros palikimu. Gal vyresnieji ir žinojo, gal jautė, tačiau mums, vaikams,šių istorijų nepasakojo, tai buvo tabu.
Visai kitaip šiandien. Dar neseniai į Gardiną nuvykt reikėjo vizos, dabar jau – tik leidimo. Nepateksi ten nekirtęs sienos, nepraėjęs muitinės procedūrų. Tačiau apie šio miesto ir mūsų valstybės bendrą praeitį dabar kalbama drąsiai. Ir jei ne tarybiniai gatvių pavadinimai, ne sovietmetį primenantis Lenino paminklas ar tankas ant pjedestalo, galėtum pamanyti, kad esi viename iš Lietuvos miestų. Gardinas kaip ir Kaunas, turi savo pėsčiųjų gatvę-alėją, tik ji vadinasi ne Laisvės, o Sovietskaja. Senamiestis švarus, jaukus. Jo architektūra labai sava, panaši į esančią mūsuose. Visa tai liudija miesto gilias istorines šaknis, turtingą praeitį ir sąsajas su Lietuva. Bet apie viską iš eilės…
Ankstyvą rytą, išsiruošėme vienos dienos kelionėn. Smagiai klegėdami, autobusu riedėjome Dzūkijos vingiuotais keliais.Pagal bevizio režimo programą iš Lietuvos į Baltarusiją galima patekti tik per Raigardo pasienio postą prie Druskininkų ir tik į Gardiną: jis – kol kas vienintelė vietovė, į kurią vykstant šioje šalyje nebereikia vizų. Muitinės procedūros užtruko apie valandą. Mus išlaipino iš autobuso, patikrino dokumentus ir visa tai, ką vežėmės iš Lietuvos. Tuomet pasikeitę eurus į rublius ir vykome toliau.
Pirmas lankomas objektas Gardine –Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, dar vadinama Koloža. Tai pati žinomiausia ir lankomiausia bei vienintelė Baltarusijoje bažnyčia, kuri nebuvo niekada perstatyta. Jos gyvavimo pradžia datuojama XII amžiumi.Šv. Boriso ir Glebo cerkvės sienų pagrindinė statybinė medžiaga – dar rankomis formuotos iš, kojomis minkyto, molio plytos. Kad būtų tvirtesnės ir dailesnės, šio pastato sienos savotiškai dekoruotos – tarp plytų įmurinti lauko rieduliai. Cerkvės lauko sienoms puošnumo suteikia įvairiaspalviai keraminiai dekoro elementai, iš kurių yra sukurti kryžių motyvai. Šv. Boriso ir Glebo cerkvė pastatyta ant Nemuno kranto. Dar XIX a. upėn kartu supuse statinio nuslinko dalis kalno. Neišlikusi pietinė pastato dalis XIX-XX amžių sandūrojenaujai atstatytaiš medžio: ji trasi prilipinta prie likusios senosios bažnyčios sienų. Todėl apžiūrint šiuos maldos namus tai akivaizdžiai matosi: pusė cerkvės – mūrinė, kita pusė – medinė. Beje, mūrinėje cerkvės sienų dalyje yra įmūrytos kelios plytos su keistais ženklais. Ką tuo norėjo pasakyti anuometiniai meistrai, niekas nežino. Tačiau, yra manoma, kad suradus Šv. Boriso ir Glebo cerkvės sienoje tokią plytą tereikia ją paliesti ir išsipildo kiekvienas noras. Galima tikėti arba ne, bet pamėginti savo laimę norinčių atsirado ir mūsų grupėje.
Šv. Boriso ir Glebo cerkvė šiandien naudojama religinėms apeigoms. Jų metu teko pabuvoti maldos namų viduje, kur išlikę autentiški interjero elementai, sienų tapybos fragmentai. Prieš aštuonis šimtus metų statytoje cerkvėje – puiki savita akustika. Kad jąišgauti, sienose įmūryti horizontaliai paguldyti moliniai indai, primenantys amforas. Ši cerkvė yra viena iš pretendenčių į UNESCO pasaulio paveldo titulą.
Vos keliasdešimt žingsnių atstumu nuo Šv. Boriso ir Glebo cerkvės išlydome paminklą-atminimo akmenį skirtą Dovydui Gardiniškiui. Jis apie 1283-1326 m. buvo LDK kunigaikštis, Gardino seniūnas, žymiausias Gedimino karvedys,kaip daugelis tuometinių kunigaikščių, klasta nužudytas ir palaidotas Gardine, netoli Šv. Boriso ir Glebo cerkvės.
Pažintį su Gardinu tęsėme apžvalgine ekskursija autobusu po miestą, o prie Gaisrinės bokšto mūsų kelionė prasidėjo pėsčiomis. Netoli tenuėjus išvydome Gardino pilių kompleksą. Jį sudaro dvi
pilys: senoji ir naujoji. Kiek palypėjus į kalniuką žvilgsnis užkliuvo už medžio skulptūros. Tai –
paminklas Vytautui Didžiajam. Jis pastatytas Baltarusijos lietuvių bendruomenės pastangomis. Pasukę dešiniau, ir perėję seniausią Baltarusijoje akmeninį tiltą, patekome į senąją Gardino pilį. Ji dar vadinama Vytauto pilimi, nes čia kurį laiką rezidavo didysis kunigaikštis Vytautas. Vėliau šią pilį perstatė Steponas Batoras.
Naujoji Gardino pilis statyta jau XVIII amžiuje. Tai Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija. Po II pasaulinio karo ji perstatyta: bevaikštant po pilies teritoriją, galima surasti sovietmečio ženklų. Ypač į akis krinta sovietinis herbas virš pagrindinio įėjimo į rūmus.
Dvi Gardino pilys – Senoji (statyta Vytauto) ir Naujoji (XVII. a) – sakytum, visiškai atskiros, stūksančios ant gretimų kalvų Nemuno pakrantėje. Tačiau jos mena gilią bendrą Baltarusijos ir Lietuvos istoriją. Prisipažinsiu, tikėjausi kažko daugiau. Šios pilys didžiulio įspūdžio nepaliko. Tiesa, į vidų nebuvome užėję – jas apžiūrėjome tik iš lauko. Kitokius jausmus sukėlė pilių istorija. Ji didinga, o svarbiausia tai, kad senąją pilį statė Vytautas ir nuo šios pilies prasidėjo miesto augimas, klestėjimas. Joje buvo aptariami ir sprendžiasi svarbūs mūsų tautos reikalai, o architektūrą įtakojo Bona Sforca, kuri čia gyveno. Steponui Batorui Gardinas buvo ypatingas: jis miestą pavertė savo nuolatine rezidencija, čia gyveno ir mirė.
Dar viena asmenybė, tiesianti kultūros tiltą iš Gardino į Lietuvą, – Ezė Paulauskaitė-Ožeškienė-Nagorskienė. Ji –rašytoja, publicistė, novelistė, rašiusi lenkų kalba, pasirašinėjusi slapyvardžiu Gabriela Litwinka. Gardine, ji parašė apysakas „Pan Graba“, „Marta“, „Mejeris Ezofovičius“. Šiame mieste buvo išleista Ezės Ožeškienės apysaka „Prie Nemuno“, „Chamas“. Rašytoja turėjo apie keturių tūkstančių knygų biblioteką Gardine. Namas, kuriame ji buvo įkurta ir prieinama visų luomų miesto gyventojams, tebestovi ir šiandien. Mes jį aplankėme. Dalis bibliotekos knygų sudegė 1885 m. Išlikusiąją dalį savo testamentu rašytoja paskyrė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.
Netoli nuo Ezės Ožeškienės namo rymo amatininkų namelis. Jo istorija mane ištiesų suintrigavo. Pasirodo, Gardino seniūnu tapęs, Antanas Tyzenhauzas sumanė į miestą pritraukti amatininkų: taip norėjo atgaivinti nusmukusį valstybės ūkį. Jis mieste pastatė daug namelių amatininkams, kviesdamas būtent čia pradėti ir plėtoti verslą. Nameliai buvo pastatyti iš medžio (kadangi Baltarusijoje daug miškų, tai mediena buvo pigiausia statybinė medžiaga), tačiau, kad jie atrodytų prabangiau bei įspūdingiau, nuo gatvės pusės namo fasadas buvo mūrinis. Tokių namelių čia buvo visas kvartalas. Iki šių dienų išliko tik vienas. Dabartiniais terminais pasakytum, kad seniūnas Antanas Tyzenhauzas buvo strategas, sumąstęs tuometinėmis sąlygomis įdomų, o kartu ir keistą projektą. Šiai miestelio asmenybei pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta aikštė, yra išlikę ir jo rūmai.
Gardine tebeveikia garsusis zoologijos sodas, dar vis svajojantis įsigyti savo dramblį. Garsus jis tuo, kad sovietmečiu buvo žinomas didžiule gyvūnų įvairove. Lietuvos gyventojai jį noriai lankydavo, žinoma, prieš tai pavaikštinėję parduotuvėse ir įsigiję reikiamų prekių. Mes į jį neužsukome – dar turėjome aplankyti nemažai žymių miesto vietų.
Gardinas – miestas, kuriame gausu įvairių religinių bendruomenių maldos namų, pastatų bei kitų kultūrinių ženklų. Paminėtinos mano jau šiek tiek anksčiau aprašyta Šv. Boriso ir Glebo cerkvė; Pokrovos cerkvė –Stačiatikių katedra Dievo Motinos globos bažnyčia; Gardino Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia; Gardino Didžioji (choralinė) sinagoga.
Pokrovos cerkvė – Dievo Motinos globos bažnyčia, buvo pastatytas 1907 metais. Tai puošnūs, tebeveikiantys stačiatikių maldos namai. Įžengus į juos apgaubia nepaprastas jaukumas: cerkvėje labai šviesu, akį patraukia puošnūs altoriai, negali nepastebėti nuostabių ikonų.
Didžiulį įspūdį paliko Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia. Ji – vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas LDK. Šie maldos namai savo dydžiu, architektūra ir reikšme prilygsta kitoms dviem svarbiausioms Jėzuitų bažnyčioms, tai – Krokuvos ir Vilniaus.Jos statybos pradžia laikomi 1678 metai. Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia – trinavis, bazilikinis, lotyniško kryžiaus plano, kupolinis sakralinis pastatas su dviem bokštais. Joje yra dvylika altorių. Labai puošnus ir įspūdingas pagrindinis didysis altorius.Nuostabą ir susižavėjimą kelia tai, kad visi jie pagaminti iš medžio, tačiau atrodo kaip marmuriniai. Pagrindinis altorius patyrė gaisrą, tačiau buvo atkurtas toks, koks buvo anksčiau. Apie šią nelaimę primena truputį šviesesnė jo, nei kitų bažnyčioje esančių altorių, spalva.
Didžioji sinagoga ir žydų kvartalas Gardine – visai netoli pilių komplekso. Reikėtų paminėti, kad dvidešimtame amžiuje Gardine buvo apie keturiasdešimt keturios sinagogos. Trumpam stabtelėjome prie atminimo lentos, žyminčios liūdną Gardino žydų likimą. Antrojo pasaulinio karo metais žydų getas Gardine buvo Pilies gatvėje. Jame, mažesniame nei pusė kvadratinio kilometro plote, gyveno apie penkiolika tūkstančių žydų tautybės žmonių. Daugelio Gardino žydų gyvenimai nutrūko koncentracijos stovyklose. Šios tautos naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais skaudžiai palietė tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje irkitose šalyse gyvenančius žmones.
Kelionės pabaigoje nuvykome į pramogų ir turizmo centrą „Karobčycy“. Tai stilizuota baltarusių ponų dvarvietė, kurioje galima apžiūrėti apie trisdešimt įvairių pastatų. Iš savo dvaro ant balto žirgo raitomis išjojusi mus pasitiko mitologinė Baltarusijos miškų valdovė Zervana. Pasveikinusi atvykus į jos valdas, pakvietė paviešėti bei smagiai praleisti laiką. Zervana atlydėjo mus iki žirgyno, kuriame auginama apie keturiasdešimt žirgų. Supažindino su pačiais žymiausiais ristūnais ir jų pasiekimais. Vėliau leidomės įkelionę po didžiulę centro teritoriją. Aplankėme mini zoologijos sodą, kuriame gausu naminių ir laukinių paukščių bei gyvūnų. Kiek tolėliau, parke, laukiniai elniai, jakai gyvena natūraliomis sąlygomis – laisvi bėgioja didžiuliame plote. Beje, į šią gyvūnijos pasaulio teritoriją lankytojai vežami karietomis, laisvai vaikštinėti ten neleidžiama. Visa pramogų ir turizmo centro „Karobčycy“ teritorija išpuošta medžio skulptūromis. Daugelis jų gimė plenero „Nemuno legendos“ metu. Labai miela buvo tarp daugybės medžio skulptūrų suradus mūsų krašto tautodailininkų darbus. Pasidžiaugėme Antano Lastausko ir Juozo Videikos medžių skulptūromis, sukurtomis pasakų motyvais.
Nepastebimai greitai prabėga diena Gardine. Laikas sukti namo, tačiau kaip grįžti be lauktuvių? Paskutinis trumpas sustojimas – prekybos centre. Apsirūpinę pageidaujamomis prekėmis pasukome namų link. Aplankytas miestas paliko gerus įspūdžius. Jo ir Lietuvos bendra istorija Gardiną pavertė artimu, pažįstamu ir savu.
Autorės nuotraukos.
Pisa stopudovai loxai prota pritariu ffsdf krw
duxai jus nx minkit is pasaulio