„Tačiau žmogus – būtybė lengvabūdiška ir kelianti įtarimą ir, gali būti, tarytum šachmatų lošėjas temėgsta vien tikslo siekimo procesą, o ne patį tikslą. Ir kas žino (negali būti tikras), galbūt ir tikslo žemėje, kurio link žmonija veržiasi, esmė yra tas vienas siekimo proceso nenutrūkstamumas, kitaip tariant – pats gyvenimas, o ne tikslas, kuris, žinoma, turėtų būti ne kas kita kaip dukart du keturi, tai yra formulė, o juk dukart du keturi yra jau ne gyvenimas, ponai, o mirties pradžia. Bent jau žmogus visada kažkaip bijojo to dukart du keturi, ir aš dabar bijau. Tarkime, žmogus ką ir tedaro, tai mėgina atrasti tą dukart du keturi, vandenynus perplaukia, gyvenimą paaukoja paieškoms, tačiau aptikti, iš tiesų rasti, – dėl Dievo, kažkaip bijo. Juk jis jaučia, kai ras, tada jau nebebus ko ieškoti. Darbininkai, pabaigę darbą, nors uždarbį gaus, į smuklę užsuks, paskui į skyrių pateks, – štai ir veiklos savaitei. O žmogus kur eis? Bet kuriuo atveju kas kartą pastebi jame kažkokį sumišimą siekiant panašių tikslų. Siekti jam patinka, o pasiekti jau ir nelabai, ir tai, žinoma, siaubingai juokinga. Trumpai tariant, žmogus sukurtas komiškai; visa tai, akivaizdu, kalambūras. Tačiau dukart du keturi – vis dėlto dalykas pakenčiamas. Dukart du keturi – juk tai, mano manymu, tik nachališkumas. Dukart du keturi žvelgia įžūliai, stovi jums skersai kelio, rankas įsirėmęs į šonus ir spjaudydamasis. Aš sutinku, kad dukart du keturi – nuostabus dalykas; tačiau jeigu jau girti viską, tai ir dukart du penki – retsykiais mielas dalykėlis.“
Vilmos Jurgaitienės nuotrauka.
