"Laba diena, redakcija. Gal iš Jūsų žurnalo psichologės gaučiau man reikiamą atsakymą. Manau, tokių kaip aš yra ir daugiau.
Nesuprantu, kai tėvai, išleidę savo vaikus gyventi į užsienį, sako, kad tai yra labai gerai, nes jie linki savo atžaloms tik gero. Bet aš gyvenu kitokiomis mintimis ir nuotaikomis – niekada nenorėčiau, kad mano vaikai apsigyventų užsienyje, ir manau, kad taip pasielgę jie įrodytų, jog blogai juos išauklėjome. Nelaikau savo vaikų daiktu, nuosavybe, tikrai linkiu, kad jiems sektųsi, kad jie būtų laimingi, bet negaliu pagalvoti, kad tai jie susikurtų užsienyje. Esu mama egoistė. Vis sakau vaikams, kad mes turime gyventi gimtinėje – kad ir kaip sunku joje būtų. Taip, kaip gyvena sliekai žemėje – jiems taip skirta. Net tokį trumpą „pamokslą“ jiems nuolat kartoju:
Sliekas sūnus klausia slieko tėvo:
– Tėti, ar tiesa, kad viršuje – žalia žolytė, švarus vanduo, saulutė ir tyras oras?
– Tiesa, sūneli.
– Tai kodėl mes visą laiką šitame purve sėdime?
– Supranti, sūneli, yra tokia sąvoka – TĖVYNĖ.
Kaip man įveikti savo kankinančias mintis, baiminantis, kad vaikai neišvyktų gyventi į užsienį? Kasdien apie tai galvoju, nors dar nė vienas iš vaikų lagaminų nesikrauna. Ši tema mūsų namuose – kasdien. Turbūt esu bloga mama, kad pasmerkiu vaikus irgi kankintis: juk jie nori geresnio, gražesnio gyvenimo, bet bijo įskaudinti mane, todėl vis dar gyvena Lietuvoje. Ir neguodžia manęs kitų tėvų pasakymas, kad ne atstumas išskiria žmones, šaldo santykius – esą vieni vaikai gyvena už 10 ar 100 kilometrų, bet su tėvais bendrauja ir retai, ir šaltai, o kiti – kasdien skambina, rašo laiškus internetu, nors gyvena užsienyje. Bet argi nėra svarbu, kad vaikai būtų netoli tėvų – taip, kaip tėvai kadaise kasdien buvo prie savo vaikų kūdikystėje, paauglystėje?“
Daiva L., 48 metų marijampolietė
Pamatinės vertybės subręsta šeimoje
Skaitant p. Daivos laišką, kilo dvejopos mintys. Pirmame laiško plane yra sąmoningas nerimas dėl galimo išvykimo iš Tėvynės. Tačiau matomas ir kitas – nesąmoningas nerimas, kuris, ko gero, yra didesnis: tai yra nerimas dėl mamos, namų, gimtojo lizdo palikimo.
Taigi pradėkime nuo pirmojo. Iš mūsų valstybės emigravo daugybė žmonių. Tam daug dėmesio skiria žiniasklaida, valstybės institucijos, mėginama diskutuoti gerai tai ar blogai, ką tai duoda žmogui, valstybei, šeimai. Nuomonės labai įvairios, nevienareikšmiškos. Matoma daug pliusų, tačiau yra ir minusų. Pasidairymas kitur, kitokios kultūros, aplinkos supratimas dažniausiai praplečia akiratį, praturtina žmogų. Tačiau, pasidairius kitur, būna, kad žmogui labiau tinka ir patinka tai, kas yra naujoje aplinkoje, todėl neturime jokios teisės nei mes, Tėvynės piliečiai, nei tų išvykusiųjų tėvai kaltinti vaikus dėl tokio pasirinkimo. Gal tai skamba ne patriotiškai? Noriu akcentuoti, kad patriotų tėvų vaikai irgi dažniausiai bus patriotai – jie gal išvyks pasidairyti, bet tas įskiepytas jausmas vėliau ir padeda grįžti prie šaknų. Jei tėvai nežiūrėjo į valstybę ar, kitaip tariant, į Tėvynę, su pagarba, meile, nedegė noru joje gyventi, vaikai to ir neturės. Pamatinės vertybės, tokios kaip sąžiningumas, tikėjimas, ištikimybė, meilė, taip pat ir Tėvynei, subręsta šeimoje. Taigi jei p. Daivos šeimoje tos vertybės buvo, vaikai jas perėmė, ir moralizuoti dabar nėra jokios prasmės. Jei su dar kažkada mažais vaikais kalbose apie valstybę buvo akcentuojami ir matomi tik valstybės sunkumai ir minusai, tai kalbėti dabar irgi yra nedaug prasmės – vaikai jau turi gilumines nuostatas, ar verta čia gyventi.
Atžalų atsiskyrimas – tai jų branda
Dabar prieikime ir prie kito, neišsakyto, bet nujaučiamo nerimo. Man regis, laiške slypi kitas niuansas: ne tai, kad vaikai išvyks į užsienį, bet kad atsiskirs, kurs savo savarankišką gyvenimą, kuriame mama vargu ar galės dalyvauti tiek, kiek vaikystėje, paauglystėje. Atsiskyrimas nėra jau toks paprastas dalykas nei vaikams, nei tėvams. Tarkim, vestuvių ritualuose matome daug jausmų – ir šventės, ir džiugesio, bet ir ašaros yra greta. Tai ir atspindi atsiskyrimo jaudulį, skausmą, baimes. Vieniems tėvams vaikų išėjimas, autonomija nesukelia tokių stiprių jausmų bei nesąmoningo nerimo, kitiems tai kur kas sunkesnis laikas. Nuo ko tai priklauso?
Dažniausiai sunku išleisti vaikus ir atsiskirti tiems tėvams, kurie neturi savo gyvenimo. Tai tokie atvejai, kai iš mamos galima girdėti, pavyzdžiui, sakant, jog štai paaukojau visą gyvenimą, nedirbau, kad vaikai nesirgtų ir būtų pavalgę, viską jiems atidaviau. Jei abu tėvai sakosi gyveną tik dėl vaikų, jiems išsiskirti su vaikais praktiškai neįmanoma.Tai yra tolygu jų psichologinei mirčiai. Vaikams išėjus iš tokios šeimos, tėvams neišvengiamai kyla klausimas: kam ir kaip toliau gyventi?
Tačiau ar tai nėra tik savotiška iliuzija, kad atsiskyrimas įvyks sklandžiai ir neskausmingai? Tam tikras pyktis išsiskiriant yra tiesiog privalomas, būtinas. Tėvai viduje vis tiek liūdės arba pyks, kai vaikai apsispręs išeiti. Galbūt jie ne visada tai išsakys, o gal net to nesuvoks, bet tokių ar panašių jausmų nejausti tiesiog neįmanoma. Lygiai tas pat ir vaikų atveju, jie taip pat šalia džiaugsmo jaus liūdesį arba nerimą dėl ateities. Tiesiog be šių dvilypių jausmų joks išsiskyrimas yra neįmanomas.
Jausmų sumaištį būtina išgedėti
Sakyčiau paprastai – reikia išgedėti. Tai labai skausmingas laikotarpis ir vaikams, ir tėvams. Jis tuo pat metu ir džiuginantis, ir liūdnas. Savotiškas gedėjimo procesas čia yra labai svarbus, ir jis turi įvykti. Kita vertus, jei tėvai vien liūdi ir gedi, arba priešingai – tik džiūgauja, kažkas veikiausiai yra ne visai gerai. Tam tikroms svarbioms ir reikalingoms emocijoms tiesiog nepaliekama vietos. Svarbu bendrauti, bet neįkyrėti nei su patarimais, nei su perdėtu rūpesčiu, dažnais skambučiais ir vizitais. Dar svarbiau suprasti, suvokti, jog vaiko atsiskyrimas yra reikalingas jo, kaip asmens, brandai. Neatsiskiria dažniausiai tie, kurie nenori prisimti atsakomybės, nepasitiki savimi, neužtikrinti, kad jiems gali pavykti vieniems, nerimastingi.
Kartais tėvai, bijantys atsiskirti nuo vaikų, ima manipuliuoti sveikata, taip mėgindami išlaikyti buvusius santykius, reikalaudami dėmesio, sukeldami kaltę, kad jais nesirūpinama. Tai tikrai nesveiki santykiai, kurie apkartins ne tik atsiskyrimą, bet ir visą bendravimą.
Akivaizdu, kad vaikams išėjus atsiranda laiko ir erdvės kurti ir plėtoti savo asmeninį gyvenimą. Visų pirma, jei kartu gyvena abu tėvai, būtina iš naujo atrasti šalia esantį partnerį. Liūdna, bet neretai būna taip, kad išėjus vaikams namuose lieka gyventi du vienas kitam svetimi žmonės. Taip nutinka, kai šeima funkcionavo tik kaip tėvai, bet ne kaip partneriai, kaip pora. Žinoma, būna ir visai priešingų situacijų, kai žmonės dar kartą vienas kitą atranda, gali ir nori skirti dėmesio vienas kitam, įsiklausyti į šalia esantį.
Vilma VĖLYVIENĖ
Psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el. paštas: vilvel@yahoo.com,
interneto svetainė: www.velyviene.lt
Redakcijos archyvo nuotrauka.
Nr. 8 (12), 2013 m. vasario 23–kovo 1 d.
