Vasario 16-ąją eidamas, Pietario gatve Vilkaviškyje, žvelgdamas į plevėsuojančias trispalves vėliavas, nejučiomis mintimis nusikėliau į 1968 metus. Tuomet irgi vyko žiemos olimpiada Grenoblyje (Prancūzija) vasario 6–18 dienomis. Tuomet studentų bendrabutyje, „vienuolyne“, prie nespalvoto televizoriaus rinkdavomės stebėti ledo ritulio varžybų. Dauguma sirgdavo už SSRS rinktinę, o gal trečdalis už Čekoslovakiją. Varžybos vyko prieš vasario 16-ąją. Naršydamas seną archyvą, suradau studento TSKP istorijos užrašus ir pieštuku paraštėje parašytas eiles. Rašyta pieštuku, nes iškilus pavojui buvo galima eiles ištrinti. Tuomet turėjau seno bičiulio iš smetonos laikų Juozo Nagevičiaus padovanotą Šapokos „Lietuvos istoriją“. Gal pažvelgus į Nepriklausomybės akto nuotrauką ir gimė šios tuomet labai pavojingos eilės.
Lietuvai
Lietuva, tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme,
Tavo prakaitą ir kraują driskis ruskis geria.
Tavo žalią liemenėlį mindo priešo batas,
Jauną, gražų lietuvaitį muštruoja Ivanas.
Kilki į kovą, jaunas lietuvi,
Vėliavas laisvės aukštyn,
Rusiško jungo grandinės tekrinta,
Pirmyn, lietuvaičiai, pirmyn.
Kas žino, kas galėjo laukti už tokio turinio eiles, ko gero, studijų pabaiga. Studentai istorikai bendrabučio virtuvėlėse diskutuodavo apie Lietuvos ateitį. Bene tiksliausiai apie tai iš prievartinės tarnybos Čekoslovakijoje rašė istorikas iš Marijampolės Albinas Visockis. Iš arčiau pažinęs Čekoslovakijos revoliuciją 1968 m., vadinamą Prahos pavasarį, Albinas pranašiškai rašė, kad už dvidešimties metų, kai pradės išmirti SSRS vadovai, Lietuvoje net komunistų partijos nariai sieks Lietuvos Nepriklausomybės.
Atminęs Vasario 16-osios signatarų parašus iš Šapokos knygos, po eilėmis parašiau dideles raides . Pasirašo LIF (Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariai) ir dešimtis įvairaus braižo parašų.
Nuotraukoje – autorius prieš 50 metų.
