***
Piene, piene, nuostabi gėlele,
Sveikini pavasarį ir vėl.
Medžiai savo baltus žiedus kelia,
Tyliai klausinėdami, kodėl
Taip pasikeitė pasaulis šitas.
Nebemato skubančių dienų.
Lyg ne jam šis Laikas parašytas,
Kviečiantis ištarti „Ateinu!“
Paklausyti vėlei paukščių trelių,
Pasidžiaugti kilimu žolės,
Apkabinti gaivų grožį vėlei
Ir skrajot su vėjais, ir mylėt!
Dingo džiaugsmas, čiulbesiu pražydęs,
Ateitis – lyg temstanti naktis.
Tiktai nerimas šį keistą metą lydi
Ir nežinom, liks jis ar išnyks…
***
Nusibodo būt „on- lain –e“,
Saugant trapią savo laimę.
Neužtikrintą sveikatą
Puoselėt dabar suskatom,
Kad „korona“ neužgriebtų,
„Būt stuboj“ ir vėlei lieptų.
Atsipūsti dar neleidus,
Liepus slėpti savo veidus,
Dengt rankas, valyti kojas
Ir matyt visur pavojus.
Neplanuojam nieko nieko,
Mes urveliuos savo liekam.
Nors gamta tiesiog pražydo,
Paukščiai vėl giedot suskrido.
Per Velykas – karantinas!
Ne tik mums. Ir pas kaimynus!
Bet karus, tremtis ištvėrėm,
Ašarų upes išgėrėm.
Ne silpni, ištversim viską –
Juk PAVASARIS jau tviska…
Irenos Tamulynienės nuotrauka.
