Žmonių pasaulyje spustelėjo šaltukas. Fėja Gilė suskubo ieškoti šiltesnės vietelės. Nežinia, kur ji būtų prisiglaudusi, bet staiga jai skrendant pro didelį namą prasivėrė langas ir iš ten pasklido nuostabūs aromatai. Fėja net krūptelėjo, nes kvapas labai priminė jos namus ir ji sekundėlei pasijuto tarsi Fėjų slėnyje. Nieko nelaukdama, kol šis neužsidarė, purptelėjo vidun. Jos nuostabai kambaryje kvepėjo pievomis, medžiu ir vaisiais. Čia buvo be galo jauku ir niekas nepriminė, jog už lango bando karaliauti žiema. Viduryje kambario, prie stalo nukrauto stikliniais buteliukais, gėlėmis, kristalais ir dar galai žino ko sėdėjo nepaprasto grožio mergina.
Ši greitai pastebėjo fėją ir labai tuo apsidžiaugė.
– Koks mielas svečias mane aplankė! Eikš arčiau, – paragino ji ir šalia savęs ant stalo padėjo mažą kėdutę.
– Aš esu Gilė, atskridau iš Fėjų slėnio pažinti žmonių pasaulio, – prisėsdama paaiškino Gilė.
– O mano vardas Eglė, ir taip jau sutampa, kad aš labai domiuosi fėjų pasauliu, – atsakė ši.
– Ar tai reiškia, kad tu ketini keliauti pas mus? – nustebo Gilė.
– Ne, tai reiškia , kad aš ten jau buvau ir susipažinau su kvepalų fėja, – nusišypsojo mergina.
– Aš ją žinau, ji visada apsidėjusi buteliukais, pas ją daugybė gėlių ir dar visokių keistenybių – kaip ir pas tave.
– Būtent su ja ir kuriu dabar kvepalus, – tarė Eglė ir užtaisė fėjai mažutį puodelį arbatos.
– Mūsų pasauliai tokie susipynę… – pamąstė Gilė.
– O taip, mieloji Gile, bet apie tai vėliau. O štai dabar aš užmaišysiu kremą veidui iš įvairių žolelių, kuris moteriai padeda ilgiau išlikti jaunai ir gražiai.
– Ar ši košelė – tai kremas veidui? Mes, fėjos, tik rasa prausiamės, – paaiškino Gilė.
– Jei mes gyventume ten, kur fėjos, gal ir mums tik rasos pakaktų, bet žmonių pasaulyje truputį kitaip ir aš tau papasakosiu kodėl. Žmonėms pirmiausia reikia rūpintis oda iš vidaus. Tai reiškia tinkamai maitintis, išsimiegoti ir daug, daug, labai, labai džiaugtis. Tada oda švyti, o kremas padeda odai apsisaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio, drėkina, maitina, švelnina, jame būna daug vitaminų bei mineralų. Svarbiausia, kad kremas būtų iš natūralių medžiagų ir būtinai pagamintas su meile. Jo gamyba – tikras alchemijos procesas, kada susijungia aliejus su vandeniu. Tik šviežiai pagamintas iš natūralių medžiagų ir geros energijos pripildytas kremas gali padėti moteriai būti gražia.
– Štai kaip! Tai reiškia, kad viskas, kas padeda būti gražiems, slypi gamtoje? – įsiterpė fėja.
– Taip! Nepamirškime, kad žmogus – taip pat gamtos dalis. Mes savyje turime visus resursus būti sveikiems, gražiems ir laimingiems. Svarbiausia – nuo savęs neatitolti, įsiklausyti. Mūsų ląstelės atsinaujina kas 7 metus. Įsivaizduok: kas 7 metus mes tampame visiškai nauji. Na, žinoma, tai priklauso nuo to, ar teisingai gyvename ir ar džiaugiamės, kad gyvename. Jei neatsiesime savęs nuo gamtos, galima sakyti, jog būsime amžinai jauni.
Mergina pabaigė pilstyti kremą į gražius indelius, sandariai uždarė ir tarė:
– O dabar mes kursime kvepalus mūsų bendrai draugei – kvepalų fėjai. Vėliau ji gal kažką papildys, o gal ir ne.
– Nuostabu! – suplojo delniukais Gilė ir paklausė: – sakyk, gražioji Egle, o kodėl žmonės kvėpinasi?
– Seniai, seniai, dar Egipto faraonų laikais, kvepalai, kvepiančios dervos, žolelės ir kiti dalykai daugiausia buvo naudojamos balzamuojant mirusiuosius. Viduramžiais buvo nemadinga praustis, todėl kūno smarvei pridengti žmonės sunaudodavo labai daug kvepalų! Mūsų laikais, sakyčiau, yra kelios grupės žmonių. Tie, kurie tiesiog kvepinasi nebrangiais kvepalais, neteikia reikšmės juos rinkdamiesi ir priima tai tarsi kosmetinę priemonę. Kiti perka brangius kvepalus dėl madingo ženklo. Dar kiti priima kvapą kaip intymiausią drabužį, tarsi savo esybės pratęsimą ir kvepalus renkasi labai atidžiai, išjausdami. Kadangi kvepalai išties yra tikri meno kūriniai, juos reikia mokėti „išklausyti“ nuo pirmų natų iki bazinių, o tam reikia laiko, nes kvepalų puokštė gali skleistis net keletą valandų.
– Pasirodo, kvapas labai svarbus žmonių pasaulyje, o fėjos tai kvėpinasi tik tada, kai nori perduoti kažkokią žinią, – paaiškino Gilė.
– Panašiai ir žmonių pasaulyje, – nusišypsojo mergina, – kvapai labai svarbūs, nes uoslės pojūtis mažiausiai paveiktas kultūros ir kitų žmonių sukurtų normų bei labiausiai valdomas instinktų. Per kvapą mes suprantame, ar maistas šviežias, ar tinka mūsų organizmui, padeda orientuotis aplinkoje, susirasti draugų arba nujausti pavojų . Apskritai egzistuoja tiek daug kvapų, kurių mes tiesiog nebejaučiame arba norime juos slėpti. Kad ir natūralus kūno kvapas, jis gali pranešti informaciją apie sveikatą, užterštumą toksinais. Manau, reiktų labiau priimti ir mylėti savo kūną, įsiklausyti, ko jam reikia, o ne užgožti dezodorantais, sintetiniais kvapais ir pudromis. Kvepalai turi derėti su natūraliu žmogaus kvapu ir po keliolikos minučių pasikvepinęs turėtų prie to kvapo priprasti ir nebejausti. Tai reiškia, kad kvepalai tinka ir dera, turėtume žinoti, kokią žinutę perduodame kitiems savo kvapu.
Gilė susidomėjusi Eglės pasakojimu taip įsijautė, kad pradėjo skraidyti ir viską uostyti. Iš kiekvieno eterinio buteliuko sklido keisčiausi kvapai. Tada fėja prisėdo prie tikrų gėlių puokštės ir paklausė:
– O kodėl kvepia gėlės?
– Kvapas yra tarsi augalo siela, jo džiaugsmas ir dalijimosi esmė. Kad kvepėtų, gėlės turi gauti pakankamai saulės šilumos ir šviesos. Tada savo kvapu ir spalvomis privilioja vabzdžius, paukščius, kurie maitinasi žiedadulkėmis, nektaru, taip pernešdami žiedadulkes nuo gėlės ant gėlės. Taip vyksta dalijimasis tarp augalų ir gyvūnų pasaulio. Gyvūnai maitinasi, o gėlės dauginasi. Gėlių skleidžiamas kvapas kartais pasitarnauja ir kaip atbaidymo priemonė, mat kai kurie vabzdžiai tam tikrų gėlių kvapų nemėgsta ir šalinasi. Pavyzdžiui, actekinių serenčių kvapo nemėgsta musės. Šviečiant saulutei, gėlės ima skleisti savo kvapus į aplinką, todėl vasarą pievoje jaučiame tiek daug nuostabių aromatų, ir tai mums labai padeda sveikatai, nes gerąsias medžiagas žmogus gauna ne tik valgydamas, bet ir kvėpuodamas – per gleivinę. Gamtoje gyvenantis žmogus bus sveikesnis vien dėl to, kad kvėpuoja tyru oru. Be to, kvepia ne tik gėlės, eterinius aliejus taip pat išskiria ir kiti augalai: medžiai, žolės, šaknys… Miesto žmogus neturi tokios prabangos kasdieną būti apsuptas nuostabių gydančių gamtos kvapų, todėl jam būtina naudoti eterinius aliejus ir aromaterapiją paversti savo kasdienybe. Taip apsisaugosime ne tik nuo virusų, bakterijų, bet ir subalansuosime savo emocijas, išvalysime aplinką bei mėgausimės kvepiančiais namais…
– Tu taip gražiai apie tai kalbi, kad net nereikia klausti, kodėl visa tai kuri… – linktelėjo Gilė.
– Visad turėjau gerą uoslę ir daug gyvenimo akimirkų fiksuodavau prisiminimuose ne vaizdais, bet kvapu. Visad mylėjau ir myliu gamtą, žmones ir noriu nors dalele prisidėti prie gražesnio pasaulio kūrimo. Savo gyvenime stengiuosi kurti sinergiją iš daug dalykų, kuriuos mėgstu, kuriu, veikiu. Kvapai – mano didžioji aistra, gyvenimo būdas. Visi mano kuriami kvepalai turi savo istoriją, iliustruoja tam tikrą emociją, jausmą – tai asmenybės buteliukuose. Kuriu kvepalus, nes tai man priimtiniausia meno forma, kur galima palikti daug vietos interpretacijai, o kiekvienas besikvepinantis tampa kūrinio dalimi, istorijos veikėju.
Čia tokia daugybė buteliukų ir kvapų, kad tikriausiai reikia daug išmanyti norint susikurti kvapą.
– Nebūtinai žmogus turi daug tuo domėtis ar išmanyti. Padedant aromaterapeutui ar parfumeriui, kiekvienas gali susikurti sau tobulą aromatą, kuris turės visas tuo metu reikiamas savybes, padėsiančias žmogui nors truputį pasijusti geriau, atvers širdį ir pakels nuotaiką.
– Aš atskridau į žmonių pasaulį pamatyti, kuo žmonės skiriasi nuo magija perpildyto mūsų pasaulio. Bet dabar suprantu, kad stebuklų ir čia netrūksta. Jei gėlių kvapas jums prilygsta sielai, jei per kvapus galite atverti širdis ar perduoti žinutę, jūs, žmonės, apie gamtos magiją suprantate daugiau, nei galvojau. Man vis labiau trinasi riba tarp mano ir žmonių pasaulio, – su palengvėjimu atsiduso Gilė.
– Mieloji fėja, aš tikiu, kad kai kur ribos egzistuoja tik žmonių mintyse. Tačiau jos greitai trinasi, kai sąmoningai ar netyčia nutinka kažkas neįtikėtino. Man tai pavyksta per kvapus, kitų žmonių širdis pavergia muzika, ir kai tai nutinka, įvyksta mažytis stebuklas.
Į kvepalų buteliuką nukrito paskutinis lašelis, mergina ištiesė jį fėjai pauostyti ir Gilė įtraukė jau sukurto kvapo aromato…
– Gražioji Egle, tau tikrai gamtos duota jausti, jis tobulas, – ištarė ji ir užsisvajojusi klestelėjo į savo kėdutę.
Stebuklingas vakaras buvo per daug gražus , kad neužsitęstų. Deja, ką mergina su fėja veikė vėliau, mums žinoti neduota. O apie kokią kvepalų fėją jos kalbėjo, sužinosite perskaitę knygą ,,Miglų slėnio fėjų burtai“.
Gilė apsilankė pas Eglę Jonaitytę. Jos kuriamų kvepalų ir kitos kosmetikos ieškokite Fb paskyroje „SkinScent“.
kokia šaunuolė kūrėja, tokia tikrai labai magiška, kaip iš pasakos, kristalų prisistačius. kosmetika natūrali, norėtųsi pamėginti ir turėti jos darbų savo kosmetinėje
kokia įdomi moteris, tikrai iš pasakos atskridusi! kūrybiška, meniška, stinga tokių kitokių žmonių pas mus, kuriančių grožį, kvapą. labai mėgstu parfumeriją, kremus, kvepalus, niekada negana…
rašykite gilespastas2016@gmail.com pasakykite kur ir aš atskrisiu 😉
Tokie šilti ir nepakartojami Gilės apsilankymai! Gal kada ir aš pasikviesiu ją pas save į svečius 🙂