Kol dažnas dūsauja, koks sunkus gyvenimas Lietuvoje ir ieško kaltų užuot kitu kampu pasukęs galvą, Šakių rajone, Žygėnų kaime, gyvenantis Egidijus JASEVIČIUS palengva pats sau kuria pragyvenimo šaltinį. Jau beveik dešimt metų emigranto duoną kremtantis vaikinas vis dažniau lankosi tėviškėje ir turi planą, kaip vieną dieną pasilikti čia visam laikui. „Nesinori grįžus viską pradėti nuo nulio. Dabar žinau, ne tik ko noriu, bet ir kaip tai pasiekti,“ – sako jaunasis sraigininkas. Užuot dirbęs kažkam kitam, vaikinas nori turėti savo verslą. Pasirinkęs gan neįprastą veiklą, jis nebijo kaime numirti iš nuobodulio, priešingai – ketina įpūsti naujų, egzotiškų vėjų.
„Lengvi pinigai“ verslo pradžiai
Kai baigęs 12-ka klasių Egidijus susigundė pasaulio toliais ir greitai uždirbamais pinigais, dar nė minties neturėjo, kad ims svajoti apie ateitį Žygėnuose. Gyvenant užsienyje vėrėsi įvairios perspektyvos, tačiau vaikiną vis traukė namo. Jis pamena, kaip prieš šešerius metus Airijoje žiūrėdamas lietuvišką televiziją pirmą kartą pamatė reportažą apie sraigių auginimą: „Pasirodė paprastas, milžiniškų investicijų nereikalaujantis verslas.“ Tada Egidijus nusprendė, kad būtent tokia veikla būtų puikus papildomų pajamų šaltinis, kai jau grįš gyventi ir dirbti į Lietuvą. Palengva pradėjo domėtis sraigių auginimu, susisiekė su patyrusiais sraigininkais Lietuvoje ir užsienyje. Žinoma, pradėjo taupyti verslo pradžiai. „Teko atsisakyti atostogų kitose šalyse, nors gal jas jau greit pakeis verslo kelionės,“ – nesigaili jaunuolis.
Prancūziški receptai su lietuviškomis daržovėmis
E. Jasevičius prisipažįsta, kad anksčiau nebuvo pagalvojęs ir apie sraigių valgymą. Tik nurinkęs pirmąjį derlių su šeima pirmą kartą jų paragavo: „Buvo keistoka, bet labai įdomu. Mūsų pačių užaugintos sraigės ir daržovės, o šitoks delikatesas!“ Egidijus juokiasi, kad dabar galėtų kasdien suvalgyti po porciją: ir skanu, ir sotu, tačiau susilaiko, mat sraigės – ne kasdienis patiekalas, o malonumas. Dar vienas neregėtas gardėsis – sraigių ikrai. Prisiskaitęs apie ypatingą jų maistinę ir net gydomąją vertę, vaikinas susigundė paeksperimentuoti: „Prancūzijoje jie labai vertinami, todėl ir labai brangūs – 100 gramų sraigių ikrų kainuoja apie 60 eurų“. Kartą degustacijos metu pristatyto patiekalo sraigininkas nuolatiniu produktu padaryti neketina, nes lietuviams per brangu, o ir nuostolinga ūkiui. Pats Egidijus, nors ir domisi naujovėmis, linkęs pasitikėti klasikiniais receptais. Dar šiemet ketina savo internetinėje svetainėje pristatyti bent tris paruoštų sraigių rūšis. Net neišeinant iš namų bus galima užsisakyti pagal pasaulyje pamėgtus receptus paruoštų gurmaniškų užkandžių.
Iššūkiai nebaugina
„Augalininkystei neturiu didelių žemės plotų ar technikos, o viską pirkti ar nuomotis būtų velniškai brangu. Gyvulininkystei taip pat neturiu nei noro, nei galimybių, o ir produkcija gan menkai vertinama, nors reikalauja daug darbo ir pastangų,“ – pasakoja viską iš anksto apgalvojęs E. Jasevičius. Sraigių fermai jam užtenka šeimai priklausančios žemės ir, kaip rodo jo filosofiški paskaičiavimai, iš tokio mažo ploto ūkininkas negautų tiek naudos. Paklaustas, ar nebijojo nesėkmės, Egidijus nusijuokia ir sako jau pripratęs prie šio klausimo, todėl drąsiai šmaikštauja: „O kaip atsiranda verslininkai? Arba pasiseka, arba ne. Jei nepabandysi, nesužinosi. Nesėkmės atveju bent sužinai, kad ta veikla – ne tau ir gali ieškoti kitos“. Šeimos nariai, iš pradžių atsargiai žiūrėję į netradicinius vaikino užmojus, dabar noriai prisideda prie verslo ir didžiuojasi galėdami pristatyti tokį ypatingą produktą. Jaunasis sraigininkas džiaugiasi, kad nereikia samdyti svetimų žmonių, o nauja veikla labai suartino šeimą, tapo jiems visiems įdomiu užsiėmimu.
Pasitikėti – tik savimi
E. Jasevičius bendrauja ir su kitais sraigių augintojais, bet pastebėjo, kad jie labai siekia sau tiesioginės naudos, o kitam linki blogo, todėl, kelis kartus nusivylęs, dabar jau atsargiai atsirenka partnerius. „Keista, nes konkurencijos Lietuvoje aš nematau – paklausa nėra didelė. Nebent didesniuose miestuose…“ – pasakoja Egidijus. Jis stebisi, kad net lenkai, apie kuriuos lietuviai taip dažnai neigiamai atsiliepia, yra daug paprastesni, mielai dalinasi patirtimi. Ko dar ko nors neperpranta, stengiasi išsiaiškinti pats ar ieškodamas informacijos internete. Anglų kalbos mokėjimas labai praverčia, todėl vaikinas kontaktų ieško ne tik Lietuvoje. Štai vienas Italijos institutas, jau 42 metus užsiimantis sraigių auginimu ir tyrimais, net atsiuntė specialios literatūros apie tai, kaip jie augina sraiges. E. Jasevičius tikina, kad nenuspėjami gamtos niuansai iškelia ne vieną mįslę, net kai viskas, atrodo, kontroliuojama, todėl kartais prireikia ne tik žinių, bet ir išradingumo – į bet kokius pokyčius svarbiausia reaguoti greitai.
Apvali pradžia
„Sraigių auginimas prasidėjo nuo 10 000 motininių sraigių, pirktų iš ūkininko, kuris, kaip ir daugelis Lietuvoje, greitai dingo iš šio verslo,“ – dabar jau šypsodamasis prisimena Egidijus prieš ketverius metus iš Kaišiadorių rajono atkeliavusias pirmąsias sraiges ir sudėtingą jų auginimo pradžią. E. Jasevičius pasirinko “helix aspersa maxima”, kitaip tariant, afrikines sraiges. Nors dar turėjo mažai žinių, pasikliovė reklama, kad šios sraigės užauga didesnės, sunkesnės, auginti jas lengviau. Sako, kad ir šiandien nesirinktų kitos rūšies – jau priprato, nors mano, jog auginimo technologijos dar gerai neįsisavinęs.
Kartu su gamta, bet vis žingsniu priekyje
Žiemą sraigės leidžia šaldytuve, 5 laipsnių temperatūroje, apsaugotos nuo lietuviškos žiemos išdaigų. Egidijaus ūkyje jos miega vidutiniškai 4 mėnesius. Atėjus laikui išimamos, sudedamos į specialiai paruoštas lentynas, o šiluma suveikia savaime. Tada būna laistomos ir porą dienų maitinasi tik vandeniu, nes per žiemą praranda daug skysčių. „Pradedu vasario mėnesį, o paskutinį rinkimą darau iki pat šalnų, tai kartais nusitęsia net iki spalio mėnesio,“ – sako jaunasis sraigininkas, tikindamas, jog sraigės suauga maždaug per 7 mėnesius, jei auginimo sąlygos tinkamos. „Kad sraigės pradėtų dėti ikriukus, reikalinga drėgmė, šiluma ir vėdinimas. Reikia sukurti joms natūralias lauko sąlygas, tik kiek kitokias, nes šitos sraigės ne lietuviškos, – aiškina Egidijus. – Dėl to jos ir užauga greičiau nei vietinės. Bet ir stengtis reikia labiau – išlaikyti pastovias sąlygas, kad ciklas nenutrūktų. Vasarą, kai jau įšyla, sraigiukai išnešami į lauko voljerus, kur taip pat yra dirbtinai laistomi, tik jau šilumos nepareguliuosi. Ir taip iki rudens.“ Nors sraigės maitinasi salotomis ir morkomis, reikalingi ir specialūs grūdiniai pašarai. „Šiemet šėriau prancūziškais pašarais. Augimas visai kitoks buvo ir sraigės gyvybingesnės,“ – sako E. Jasevičius, išbandęs jau ne vieną pašarų rūšį. Kol sraigės auga fermoje, bent 10 valandų būna įjungta šviesa, kuriant vasaros laiko atmosferą, o nakčiai išjungiama, atkartojant gamtos ritmą. Tai daroma tam, kad išneštos į lauką sraigės nesutriktų. Lauke jos gyvena voljeruose, kur po stogeliu dedamos druskos tabletės, kurios sustabdo sraiges. „Jei mėgina išlipti iš užtvaro, tai pajutusi graužimą sugrįžta atgal ir antrą kartą to nebando – įsidėmi, kas laukia,“ – aiškina sraigininkas. Sraigės šeriamos kartą per dieną, dažniausiai vakare, saulei leidžiantis: „Mat dieną jos slepiasi nuo paukščių ir nuo saulės karščio po specialiais padėklais, o naktį maitinasi.“ Sraigių derlius labai priklauso nuo to, kokia vasara: prastai, jei per šalta ar per karšta, o jei šilta ir lietinga – bus geras derlius.
Svarbiausia – kantrybė ir nuoseklumas
Manančius, kad darbas su sraigėmis lėtas ir nuobodus, teks nuvilti. „Gal kol jos viduje, fermoje, ir ramu, tačiau kai prasideda ikrų dėjimas… Tada jau vienas ir nespėji. Žinoma, fiziškai sunkaus darbo nėra daug, todėl ir sakoma, kad užsiėmimas tinka pensininkams. Aš sakyčiau, kad čia svarbiausia ne amžius, o kantrybė,” – sako Egidijus. „Auginant sraiges, svarbu rimtai tam nusiteikti, nes vos dienos ar dviejų apsileidimas, kurio nors darbo praleidimas, jų ciklą išmuštų iš vėžių bent savaitei. Kuo daugiau laiko sugaiši dauginimo ar auginimo stadijoje, tuo mažesnė tikimybė, kad rudenį gausi pelno. Šiam darbui reikia atsiduoti. Klysta tie, kurie mano, kad tai – lengvas uždarbis. Reikia apsišarvuoti kantrybe ir laikytis griežto darbo plano. Gal keista, bet šie ramūs augintiniai atima nemažai nervų,“ – aiškina vaikinas. E. Jasevičius tikina girdėjęs, kad per sezoną galima užauginti iki 30 tonų sraigių, nors pats tokiomis kalbomis dar netiki: „Iš esmės norimą kiekį reguliuoji pats pagal turimą motininių sraigių bandą ir voljerų skaičių. Kol kas negaliu pasigirti užaugintu dideliu kiekiu. Nelabai sekėsi atsidėti vien sraigių auginimui, tiksliai viską suderinti, kad visos spėtų idealiai užaugti iki rudens.”
Pelno dar neskaičiuoja
Egidijus sako, kad stengiasi neapkrauti savęs skaičiavimais, bet puikiai žino, kad investavo daug. Už kelerių metų santaupas buvo pastatyta nemaža, moderni sraigių ferma su šaldytuvu, rekuperatoriumi, šildymo ir drėkinimo sistema. Taip pat lauko voljerai ir laistymo sistema. „Manau, kad gyvenant Lietuvoje tiek investuoti ryžtųsi tik didžiausias optimistas,“ – juokiasi Egidijus. Tarp Lietuvos ir Airijos vis dar skraidantis vaikinas Europos Sąjungos paramos nesikreipė. Kol kas jam svarbiau laisvė ir galėjimas prieš nieką neatsiskaitinėti. Investicijos dar tikrai neatsipirko ir nežinia, kada atsipirks, tačiau E. Jasevičius žiūri optimistiškai: „Jei būtų labai gera vasara, užauginčiau bent 10 tonų, parduočiau visas iš karto… Tai gal ir atsipirktų didesnė dalis.“ Kol kas realybė ne tokia graži ir pelno skaičiuoti netenka, tačiau vaikinas toliau investuoja, plečia ūkį, mezga naudingas pažintis ir laukia, kada Fortūna jam nusišypsos.
Viliasi bendradarbiauti su restoranais
„Supirkėjai Lietuvoje sraiges superka gan mažomis kainomis. Superka ir lenkai, tačiau sunku susitarti, jei ne iš jų pirkai motininę bandą,“ – aiškina E. Jasevičius. Šiemet Lietuvoje kilogramo kaina nesiekė dviejų eurų, o lenkai siūlė kiek daugiau, tačiau paskaičiavus transporto išlaidas gaunasi tas pats. Kaip pasakoja Egidijus, supirkimas šiemet nebuvo labai aktyvus: „Matyt, patys supirkėjai buvo daug užsiauginę arba turėjo sutartis su kitais augintojais.“ Pasak jo, supirkėjams sraiges paruošti paprasta, o štai susitarti su restoranais – daug sunkiau. Jie nori gauti ne tik gyvas sraiges, bet ir paruoštas. Joms gaminti reikalingos specialios patalpos, leidimai – vėl investicijos ir ilgas, sunkus kelias. Tačiau vaikinas būtent čia mano perspektyvą: ketina pasistengti ir pasirašyti sutartį su vienu iš užsienio restoranų. Paklaustas, ar ketina bendradarbiauti su Kidulių vynine-kavine vaikinas prisimena, kad pakviestas pristatyti sraiges vyno degustacijoje sulaukė didelio susidomėjimo, todėl mielai dalyvautų ir dažniau, tačiau mato tai labiau kaip reklamą. Jis, kaip ir vyndarys Juozas Vilkenis, tiki, kad vietinę publiką dar reikia pripratinti prie gurmaniško mėgavimosi maistu ir išmokyti vertinti tai, kas užauginama gimtajame krašte.
Monika BŪBLAITYTĖ
