Edmundas Seilius: kultūros galia Marijampolė ir Vilnių gali pranokti!

Sausakimšoje Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje birželio 21 d. įvyko septintas, baigiamasis, muzikinio projekto „Šv. Jurgio meno sezonas“ koncertas, Dievo namus užpildęs dvasinga muzika, kurią atliko valstybinis choras „Vilnius” (dirigentas Artūras Dambrauskas), orkestras, solistai Edmundas Seilius ir Kristina Zmailaitė ir Marijampolės miesto vaikai – choras „Vyturėlis“. Šis koncertas vainikavo viso pirmojo meno sezono idėją.

Beveik visą birželio mėnesį trukęs „Šv. Jurgio meno sezonas” – iš Marijampolės kilusio operos dainininko Edmundo SEILIAUS sumanymas.

 „Mūsų savaitei“ pavyko pakalbinti žinomą operos solistą ir sužinoti ne tik apie jo organizuojamas šventes Marijampolėje, bet ir kokius planus jis yra numatęs įgyvendinti ateityje. 

– Papasakokite, kaip Jums kilo idėja surengti koncertų ciklą gimtajame krašte?

– Tokią idėją turėjau jau seniai. Vienu metu turėjau labai daug darbų ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje, tad tiesiog fiziškai buvo neįmanoma tos idėjos įgyvendinti. Bet gyvenimas eina, vieni planai keičia kitus, ir grįžę namo pradėjome daugiau dirbti čia, Lietuvoje. Teko daug kur dalyvauti:  įvairiuose festivaliuose Japonijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Ir vieną kartą man dingtelėjo mintis: o kodėl tokie festivaliai nevyksta Lietuvoje? Pastebėjau, kad Marijampolės miestas ėmė atsigauti, žydėti, puoštis, žmonės pradėjo vis daugiau domėtis kultūra, lankytis koncertuose. Pabendravęs su daugeliu atlikėjų, supratau, kad Marijampolės žmonėms reikia kultūros renginių. Stebėjau, kokie koncertai vyksta Marijampolėje: čia savo koncertus dažniausiai išdrįsta surengti populiariosios muzikos atlikėjai, vyksta įvairūs televizijos renginių projektai, o klasikinė muzika kažkaip sunkiau pasiekia  žmonių širdis. Tokiu atveju mes, klasikinės muzikos atlikėjai, turime tokią specifinę praktiką.  Gyvendamas JAV, pamačiau, jeigu publika nėra pakankamai išprususi, tą muziką reikia tinkamai pristatyti, tuomet klasikinė muzika publikai nebus nuobodi. Šis mūsų organizuotas meno sezonas yra ne profesionaliosios, tačiau gyvos muzikos. Kaip jau minėjau, šią idėją puoselėjau seniai, ir pagaliau, suradęs laiko, pradėjau ją realizuoti. Erdvės Marijampolėje yra gražios, bet kol kas jos yra tuštokos, norisi jas užpildyti. Štai koncerte, kuris vyko cukraus fabrike, susirinko tūkstantis klausytojų. Tai įrodo, kad žmonėms reikia muzikos – ne garso įrašo iš plokštelės, bet gyvos, taurios muzikos.

– Jūs pats viską organizavote? Kas Jums talkino rengiant koncertus?

– Viską pats organizavau, man daug padėjo žmona Kristina. Vien tik meno sezono vardo formavimas privertė pasukti galvą nemažai laiko: kaip pavadinti, kad šis renginių ciklas būtų susijęs ir su praeitimi, ir su ateitimi? Į akis krito Marijampolės herbas, kuriame pavaizduotas šv. Jurgis,  plačiai žinomas visame pasaulyje, taip meno sezonas ir gavo šv. Jurgio vardą. Maniau, kad rengiant šį sezoną ir tariantis su renginių rėmėjais viską pavyks suderinti tik per dvejus metus, tačiau pakako dešimties minučių įrodyti, kad marijampoliečiams reikia tokios muzikos. Tai tiesiog sukėlė šoką, teko griebtis darbo, kuo skubiau ruošti koncertams. Paskutinieji du mėnesiai buvo tiesiog beprotiški – dirbdavau iki pačios vėlumos, o keldavausi anksti.

– Jūsų organizuojamuose koncertuose dalyvavo nemažai žinomų atlikėjų bei muzikantų. Kaip Jums juos visus pavyko įkalbinti dalyvauti? Ar buvo atsisakiusiųjų ar negalėjusių dalyvauti?

– Na, dauguma iš jų yra mano kolegos, su daugeliu susipažinome per įvairus projektus, koncertus, su vienais bendradarbiauju, su kitais labai dažnai susitinkame ir dauguma iš jų yra mano geri draugai. Tiesiog pristačiau savo idėją jiems ir dauguma sutiko dalyvauti. Kviečiau visus, kiek tik galėjau, deja, kai kurių atlikėjų planai kirtosi su mūsų organizuojamų renginių laiku, ir tie, kurie negalėjo dalyvauti, apgailestavo ir prižadėjo dalyvauti kitais metais.

– Turbūt turite nemažai planų po šio renginių ciklo?

– Iš tikrųjų kada pradėjau organizuoti šį meno sezoną, o ypač vėliau, jau užbaigus vieną planą, pamačiau, kad tų idėjų yra daugiau, taigi jas pradėjau po truputį dėlioti antrajam sezonui. Taip pat pradėjau mąstyti apie vasaros muzikos akademiją jaunimui. Konstruoju idėjas, tariuosi su savo pažįstamais muzikantais iš Lietuvos ir užsienio šalių, noriu pritraukti kuo daugiau žinomų pasaulio klasikinės muzikos atlikėjų atvykti į Lietuvą.

– Tęsite „Šv. Jurgio meno sezoną“ ir kitąmet? Kuo žadate tada nustebinti publiką?

– Taip. Labai tikiuosi, kad šis renginys įgaus tarptautinį atspalvį. Neseniai kalbėjausi su savo pažįstamais atlikėjais iš Jungtinių Amerikos Valstijų dėl dalyvavimo koncertuose kitąmet. Galiu teigti, kad dėl pasirodymų koncertuose su jais beveik esame sukirtę rankomis. Turėtų atvykti (tariamės dėl palankaus laiko) smuiko, fortepijono virtuozai, kiti pasaulinio garso atlikėjai. Tarp atlikėjų norime pakviesti ir išeivių iš Lietuvos, kurie mokėsi ir gyvena JAV daugiau nei dešimt metų ir ten vykdo savo koncertines veiklas. Mūsų meno sezono išskirtinumas tas, kad čia atliekama muzika bus tokia, kurios nebus kitur. Mes stengiamės turėti savitumą, išskirtinumą.

– Kaip galvojate Marijampolėje gaivinti gyvą muziką?

– Manau, muziką reikia gyvinti visomis plotmėmis – dabar šiais koncertais mes kaip ir pažadinome ją, nes publikos labai daug atėjo. Matau, kad žmonėms to reikia, jie džiaugėsi koncertų atmosfera, dainomis. Svarbiausia ne tik ateiti į koncertą, bet įsiklausyti į muziką, pajusti ją visu savimi. Gal ta muzika klausytojui nebus žinoma, tačiau reikia nebijoti jos išklausyti. Kitais metais į šį sezoną norėčiau įtraukti kuo daugiau jaunimo: ir iš muzikos mokyklų, ir apskritai muzikuojančių (šiemet nelabai pavyko surengti kažko panašaus). Subūręs kuo daugiau jaunų žmonių, norėčiau įgyvendinti keletą idėjų: surengti meistriškumo kursus, įkurti vasaros stovyklą. Bandysime sutelkti patyrusius pedagogus – žmones, kurie dirba pasaulinio lygio orkestruose, groja aukšto lygio solines programas bei profesoriauja muzikos akademijose, ir iš Lietuvos, ir iš užsienio. Atvykę čia, manau, jie dar praplės savo akiratį. Šiemet publiką mes jau išjudinome, jai ir toliau neduosime ramybės, bet norime ramybės neduoti ir vaikams, ir jaunimui.

– Kodėl jūs siekiate sutelkti ir jaunimą ir vaikus dalyvauti koncertuose?

– Aš tikiu, kad yra daug neatrastų jaunų žmonių, vaikų, kurie turi talentą, ir galbūt tai būsimos žvaigždės. Atėję į sceną būdami dešimties metų amžiaus jie taptų žinomais atlikėjais, o publikai po daugelio metų būtų smagu prisiminti, kaip visi juos matė pačioje pradžioje dainuojančius,  grojančius. Mano gyvenime buvo tokių atvejų, kai sutikau visai dar jaunus atlikėjus ir po to juos jau užaugusius, virtusius žinomesniais menininkais; tuomet būna labai smagu prisiminti tuos laikus, kada jie žengė pirmus mažus žingsnelius scenos link. Todėl ir noriu į koncertus įtraukti vaikus, jaunimą. Taip pat norėčiau, kad jiems skirtų renginių būtų ne vienas, kad juose dalyvautų vaikai ne tik iš mūsų regiono.

– Kaip prasideda Jūsų rytas, galbūt turite susikūręs darbotvarkę, kurios griežtai laikotės?

– Dažniausiai darbai būna sudėlioti keliems mėnesiams į priekį. Dabar mano darbotvarkėje jų yra netgi iki kitos vasaros. Aišku, yra tokių laiko tarpų, kai galiu kažką kitą veikti. Tačiau kada ateina kelių teatrų repertuarai, maždaug visi darbai susidėsto į eilę, o esant  laisvoms minutėms, visada orientuojuosi į darbus, kurie bus ateityje. Jeigu užklumpa organizaciniai darbai,  kaip ir „Šv. Jurgio meno sezonas“, tai keliuosi, pusryčiauju, skambinu vieniems ir kitiems, kad viską suderinčiau galutiniam darbui. Iš tikrųjų negalvojau, kad bus taip sudėtinga, tačiau tą daryti man labai patiko.

– Esate žinomas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje scenoje. Koks pats įsimintiniausias, daugiausiai pastangų pareikalavęs pasirodymas?

– Būta daug įdomių projektų, vienas iš ryškiausių galbūt paskutinis pasirodymas, kai aš susitikau su pasaulio „mega žvaigždėmis“ tarptautiniame Bezansono festivalyje Prancūzijoje. Man paskambino Michel Plasson, vienas iš žinomiausių pasaulinio rango prancūzų dirigentų, ir paprašė per savaitę pasiruošti sudainuoti operoje pagal prancūzų kompozitoriaus Maurice Ravel kūrybą. Tą savaitę tiesiog „juodai“ dirbau, kadangi laiko buvo nedaug. Tai buvo pirmas „karštas“ prisilietimas. Dalyvaudamas tame tarptautiniame festivalyje, pamačiau, kaip dirba visas festivalio „mechanizmas“. Bezansonas nėra labai didelis miestas, bet kada jame šurmuliuoja kultūra, kai suvažiuoja orkestrai, pasaulinio garso atlikėjai, taip pat vyksta meistriškumo konkursai, padaro tą mažytį miestelį dešimtkart didesnį už Paryžių. Aš mačiau žinomas asmenybes, kurios betarpiškai bendrauja, mėgsta pašmaikštauti. Likau sužavėtas jų paprastumo. Ir tada pagalvojau: gal kažką panašaus reikia surengti ir Marijampolės mieste, kuris tuo metu taptų didesnis už Vilnių. Tikiu, kad kultūros galia gali tai padaryti.

– Scenoje esate jau daug metų. Ar prieš lipdamas į sceną vis dar jaučiate jaudulį?

– Kuo toliau, tuo labiau. Jaučiu labai didelę atsakomybę, būna, kad net su jauduliu būna labai sunku susitvarkyti, ypač kada kūrinys būna šviežias. Jaudulys būna visada, matau: netgi seni scenos artistai jaudinasi prieš pasirodymą publikai. Šviesaus atminimo profesorė Vlada Mikštaitė sakydavo: „Jeigu tu nejauti jaudulio – tau reikia eiti galvą pasitikrinti.“

– Ar seka Jūsų pėdomis Jūsų dukra Barbora? Galbūt su ja kalbate, kuo ji norėtų tapti užaugusi?

– Būna, kada kiti tėvai verčia vaiką užsiimti kokia nors veikla, tačiau mes to nedarome – dabar ji pati noriai griežia smuiku, kaip kadaise ir aš vaikystėje. Aš pats iki šiol jaučiu neapsakomą jausmą smuikui. Sakoma, kad smuikas artimas žmogaus balsui. Manau, kad jai irgi toks pats jausmas užkoduotas. Dažniausiai ji sako, kad turbūt dainuos, bet kaip bus iš tikrųjų, dar nežinau. Mes jos neverčiame nei į vieną, nei į kitą pusę, tiesiog norisi, kad užaugtų geras žmogus, turėtų savo savivertę, asmenybę.

– Jūsų vaikystė prabėgo čia, Marijampolėje. Kokie prisiminimai ryškiausi? Kaip dažnai aplankote gimtinę?

– Vaikystę daugiausiai praleisdavau scenoje, pradėjau dainuoti „Vyturėlio“ chore, lankiau muzikos mokyklą. Iš tikrųjų buvau labai užimtas. Nors gyvenau Juknevičiaus gatvėje, kieme vis dėlto mažai laiko praleisdavau, o likusių draugų iš kiemo laikų neturiu. Daugiau draugų likę iš muzikos mokyklos laikų, tokių, kurie yra artimi sielai idėjomis, požiūriu.

 Šiuo metu Marijampolėje  teko ilgiau pabūti rengiant sezoną. Būdavo, kada atvažiuodavau į čia vieną arba du kartus per metus, tada tekdavo specialiai surengi koncertą Marijampolėje, kad nors trumpam grįžčiau namo.

– Kas jus paskatino tapti dainininku?

– Viskas vyko savaime, kai pradėjau dainuoti chore, daugiau draugauti su balsu… Po to – smuiko pamokos. Nors smuikui reikėjo daug darbo, aš jo daug neįdėjau (aišku, dabar kartais dukrai parodau, jei reikia ką, pamokau groti). Galbūt dėl to, kad buvau judrus, guvus, neramios dūšios, daugiau dainavau, dalyvavau įvairiuose konkursuose (pvz., „Dainų dainelėje“), ir noras dainuoti vis didėjo.

– Koks didžiausias Jūsų gautas įvertinimas, apdovanojimas?

– Bene pats brangiausias įvertinimas gautas iš Marijampolės miesto – tai šv. Jurgio medalis. Buvo labai smagu, netgi nesijaučiau vertas jo. Iš tikrųjų apdovanojimams didelio dėmesio neskiriu. Didžiausias apdovanojimas, kada esi patenkintas savimi, ramus su savo sąžine ir kada jautiesi viską tinkamai paruošęs ir atlikęs.

 – Esate operos solistas. Kaip vertinate kitus muzikos žanrus? Ar įvairios muzikos klausotės?

– Kalbėdamas apie populiariąją muziką, galėčiau pasakyti, kad pasiklausyt jos tenka dažnai, kartais netgi priverstinai, kai kas nors prašo pagalbos įvertinti vieną ar kitą kūrinį. Nors asmeniškai manęs ji nežavi, tačiau jos yra tikrai geros, kartais tenka ką nors sudainuoti pačiam.

– Kas svarbiau – talentas ar darbas?

– Sakoma, vienas procentas talento, 99 – darbo. Sakyčiau, kad talentas, pavyzdžiui, smuiko grojimui, yra užsidegimas daug dirbti, jeigu yra begalinis noras – tai yra didelė dalis to talento. Aišku, yra įgimtas muzikalumas žmoguje, ir jeigu jo nėra, gali dirbti kiek nori, groti nėra lemta. Nors žmogus ir gros, atrodys gerai, tačiau tai bus atliekama sausai.

– Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt netolimoje ateityje jus išvysime ne tik kaip atlikėją, bet kaip pedagogą, vadybininką ar politiką?

– Tenka nemažai bendrauti su politikos atstovais, tačiau į dalyvavimą joje pakankamai atsargiai žiūriu, kadangi turiu labai daug ką veikti ir be politikos. Na, o „Šv. Jurgio meno sezonas“ yra vienas iš organizacinių renginių, tai mano šiandienos atradimas, ir jaučiu, kad man tai gerai gavosi, tai galėčiau laikyti savo vadybine veikla. Kadangi finansiniai reikalai šio meno sezono nėra labai dideli, todėl mes atsisakėme samdytis vadybininkus ir tuo užsiimame patys. Šiuo metu tenka pabūti ir meno vertintoju, ir organizatoriumi, ir vadybininku. O pedagoginį darbą aš jau senokai tyliai, paslapčia dirbu.

– Ką norėtumėte palinkėti skaitytojams, kam padėkoti?

– Pirmiausiai norėčiau padėkoti žmonėms, kurie lankė koncertus, kurie nebijojo ateiti klausyti muzikos. Būna, jog daugelis žmonių ateina ne pasiklausyti, bet pažiūrėti koncerto. Labai džiaugiuosi žmonių lankomumu, daugelis atlikėjų sakė, kad publika juos priėmė šiltai, noriai. Noriu padėkoti visai publikai, taip pat ir rėmėjams, kuriuos aš laikau bendraminčiais. Tikiuosi, kad kitąmet jų bus daugiau, kadangi jau ne vienas pareiškė norą bendradarbiauti. Jie ne tik mus rėmė finansiškai, tačiau padėjo ir organizuojant visą meno festivalį. Visa ši idėja suvienijo tarsi didelę šeimą, kurioje žmonės yra veiklūs, su kuriais smagu dirbti. Juk muzika yra mūsų visų gyvenimo dalis.

Paulius KULBIS

Asmeninio albumo nuotraukos.

Edmundo Seiliaus vizitinė kortelė

Edmundas Seilius (g. 1975 m. Marijampolėje) – Lietuvos operos dainininkas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Nuo pirmos klasės dainavo berniukų chore „Vyturėlis“, lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti fortepijonu ir smuiku. Konkurso „Dainų dainelė“ laureatas. Mokėsi Jono Totoraičio vidurinėje mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studijavo JAV Dalaso muzikos universitete ir Bostono konservatorijoje. 2007–2008 m. dirbo Reino nacionalinėje operoje, Strasbūre, Prancūzijoje. Kalba bei dainuoja anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų kalbomis. Dalyvavo įvairiuose Lietuvos televizijų projektuose. Vedęs, žmona – operos solistė Kristina Zmailaitė, dukra Barbora.

lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1