Keisti tie gamtos kaprizai Lietuvoje kovo mėnesį, ir ypač šįmet – tai saulė, tai sniegas. Per Verbas žiema sugrįžo. O mums, Marijampolės Trečiojo amžiaus [ir ne tik] keliauninkams, visai neseniai dar buvo vasara, 30 laipsnių šilumos (jiems, vietiniams, tai tik šiluma) po Dubajaus saule. Tai buvo ypatinga kelionė. Kelionė, apie kurią daugelis jos dalyvių sakė, kad jei yra kur žemėje rojus, tai čia – Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir ypač įžymiajame jų mieste Dubajuje. Emyratai – tai kraštas, kuris jau kelis dešimtmečius domina pasaulio visuomenę, domina ne tik savo turtais, išgaunama nafta, įsivežamu auksu. Svarbiausia šioje šalyje yra gilaus tikėjimo, protingo vadovavimo, demokratiško požiūrio į žmogų, šalies valdovų šeichų paprastumo ir teisingumo (važinėja be jokios apsaugos, kaip sakė vienas ekskursijų kompanijoje dirbantis ir siūlantis keliones po miestą autobusu jaunuolis uzbekas, atvažiuoja į prekybos centrą Dubajaus šeichas, išlipa iš automobilio, sveikinasi, spaudžia ranką paprastiems žmonėms, kalbasi, išklauso jų nuomones – ir apibendrina – doram žmogui nereikia jokios apsaugos). Nepamatysite čia ne tik girtų, bet ir išgėrusių, musulmonai negeria, o kitiems tai daryti ar pasirodyti viešai draudžiama (didžiulės baudos), miesto gatvėse nevalgoma, net ledų, tam yra kavinukės, bistro (todėl visur be galo švaru ir tvarkinga), nepamatysite čia ir besipešančių, besiginčijančių. Tai saugiausia šalis pasaulyje, sakoma, užimanti I vietą saugumo srityje; visų rasių, tautybių, tikėjimų atstovai gyvena saugiai ir ramiai. Tai protingo vadovavimo rezultatas. Apie dviejų pagrindinių, didžiausių ir turtingiausių emyratų (sostinės Abu Dabi ir Dubajaus) šeichus galima būtų parašyti ištisą straipsnį. Daug sužinojome iš mūsų išvykų gidės p. Aldonos Molotokienės, kuri su šeima jau 16 metų gyvena Dubajuje, vos ne kasdien veda ekskursijas, gerai žino šią šalį ir su meile pasakoja jos istoriją, susikūrimą 1971 m., apie atsidavusį pirmąjį šalies vadovą JAE prezidentą – šeichą Zaidą bin Sultan Al Nahyan, kuriam priklauso teiginiai: Tėvynę myliu labiau nei savo šeimą; mes turime pasirinkti: norime būti vargšų beduinų tauta ar turtinga, gerai gyvenanti šalis; mes neturėjome nieko, o dabar turėsime viską… Šis žmogus išvaikščiojo visus Persų įlankos pakrantės emyratus, įkalbinėjo jungtis į sąjungą, jis brolio surinktus Abu Dabyje pinigus išdalino visiems gyventojams po lygiai ir pasakė: dabar pradėsime kurti savo šalį nuo nulio. Šeichas Zaidas 2 kartus norėjo atvykti į SSRS, bet jo neįsileido, nes tokių keistuolių, kurie dalina turtus savo vargstantiems žmonės, šioje lygybės ir brolybės šalyje nereikėjo.
Dabar tai yra klestinti 7 emyratų šalis, o šeichas, valdęs šalį 33 metus ir miręs 2004 m., vienintelis palaidotas savo statytos mečetės teritorijoje sukurtame mauzoliejuje (arabų požiūris į mirtį, laidotuves ir kapus yra visiškai kitoks nei katalikų). O pati mečetė vadinama architektūros šedevru, kurią šeichas statė kaip dovaną savo mylimiems žmonėms, kūrė balto marmuro stebuklą rojaus sode. Čia ir jautiesi tarsi Rojuje, kaip mano buvusi studentė pamačiusi tik nuotrauką sušuko, kad jos širdis tuoj tuoj iššoks. Apstulbsti nuo grožio ir didybės, kurį kūrė, atrodo, visas pasaulis – didžiausias pagrindinėje salėje esantis 12 tonų sveriantis 10 metrų skersmens ir 15 metrų aukščio šviestuvas, paauksuotas, brangakmeniais puoštas, buvo pagamintas Vokietijoje, pagrindinis mečetės kilimas, t.p. didžiausias pasaulyje 5600 kv.m., 47 tonas sveriantis rankų darbo, prie kurio dirbo 1200 audėjų iš Irano. Jam nuausti prireikė 22 metų! Marmuras – iš Italijos, o inžinieriai – iš JAV. Net 40 tūkstančių maldininkų galinčią talpinti sniego baltumo mečetę sudaro 82 kupolai ir virš 1000 kolonų. Dėl savo didybės šie maldos namai laikomi vienais brangiausių – prireikė daugiau nei 500 mln. dolerių jiems pastatyti. Todėl atsidėkodami žmonės savo šeichą vienintelį palaidojo jo statytos mečetės teritorijoje sukurtame mauzoliejuje (arabų požiūris į mirtį, laidotuves ir kapus yra visiškai kitoks nei katalikų), mums tai paprastas kapas su baltu antkapiu, užpiltas raudonu dykumos smėliu, kukliu užrašu, bet štai jau 12 metų dieną naktį gyvai skambančiomis maldomis. Už meilę – meilė!
Nors vykome, atrodo, ilsėtis, bet turėjome daug ekskursijų ir pamatėme tikrai nemažai: žavėjo įstabusis Dubajus, jo dangoraižiai, viešbučiai, ypač Burė ir Atlantic, kurių viduje viskas paauksuota ir kur turistai neįleidžiami (pabandykim įsivaizduoti, kas darytųsi!), reikia apsigyventi. Ir vėl simboliai ir reikšmės, niekas nedaroma šioje šalyje šiaip sau ar iš „mandrumo“. Burė pastatyta įlankoje, netoli kranto, toje raudų ir džiaugsmo vietoje, iš kurios motinos, žmonos išlydėdavo perlų ieškotojus, kurie ne visada sugrįždavo. O Atlantik pastatytas dirbtinėje saloje Džameiro Palma, kurioje negyvena nei vienas vietinis, nes negalima gyventi ne ant Dievo sukurtos žemės. Įspūdinga kelionė arabišku laiveliu dirbtiniu kanalu (Persijos įlanka atėjo į dykumą) per miesto naują rajoną Marina iki pat šeicho šeimos jachtos, naktinė fontanų muzika, pakilimas į aukščiausią pasaulio pastatą Burž Kalifą (adatą). O kur dar patirtas ekstrymas išdrįsusių lėkti džipais per dykumos kopas, jojimas kupranugariais, beduinų patiekalų ragavimas… Patyrėme ir rytietišką aistrą aukso bei prieskonių turguose, apsipirkimo galimybes didžiuliuose prekybos centruose, kuriuos jie vadina Molais. Ne veltui pasaulyje ši šalis pristatoma kaip aštuntasis pasaulio stebuklas, kad tai valstybė, pralenkusi fantaziją.
Tai tik keli pastebėjimai, apie šią šalį galima pasakoti ir pasakoti, jos negalima pamiršti, kaip ir numaldyti troškimo sugrįžti. Kelionė buvo tikrai puikiai, gerai organizuota; pailsėjome ir labai labai daug pamatėme. Už tai ir dėkojame organizatorei TA Universiteto direktorei Onai Sakalauskienei bei vadovei Donatai Petrukaitytei.
Vida MICKUVIENĖ,
Marijampolės kolegijos lektorė,
TAU Kultūros ir meno fakulteto dekanė
Asmeninio albumo nuotraukos.
