Draugystė su „perfekcionistu“ 9 (tęsinys)

09:16 Pusryčiams buvo sumuštiniai, kiaušiniai, arbata ir kakava, bandelės. Čia maitina labai gerai. Tie, kurie nepajėgia visko suvalgyti, atiduoda kitiems, ir visi pasidaliname maistu. Prie stalelio pusryčiavau kartu su Faustu ir Amelija. Klaidas buvo prie kito stalo, toliausiai nuo mūsiškio. Aš jam pasakiau:„Labas rytas, Klaidai“, o jis tik linktelėjo galva. Nepasiūliau, kad prisėstų prie mūsų, nes nenorėjau lįsti į akis. Kaip supratau, jis visiškai be nuotaikos. Tik kodėl?

Apie pietus turėsime grupinę terapiją. Ją veda toks psichiatras, kuris praktiškai beveik nieko nešneka, nepataria, o leidžia mums vieniems su kitais diskutuoti, kalbėtis, išsikalbėti, rėkti ar kokį nors kitokį galą skleisti… Praeitos terapijos diskusijos metu uždaviau garsiai klausimą: „Koks tikslas kažką daryti, jeigu vis tiek galų gale visi mirsim?“ Ir tada buvo kokių penkių sekundžių tyla, o po jos visi vėl diskutavo kaip diskutavę.

Ką tik paguldė naują panelę į mūsų palatą. Kol kas tik pasisveikinom, o dėl ko ji čia atsidūrė, tai priežastys dar neaiškios. Neatrodo ji mūsų metų, gal kokiais penkeriais vyresnė. Visai nekalbi. Vos išlemeno „labas“. Gal dar turi apsiprasti su aplinka. Pirmą dieną man irgi panašiai buvo. Labai nejaukiai jaučiausi, kentėjau, kad tik nereikėtų eit į tualetą, nes buvo baisu, atrodė, kad visi savo žvilgsniais mane persekioja. Taip taip, net iki tokio lygio. O dabar… taip gerai čia jaučiuosi. Nenoriu grįžti namo, nes tenai ir vėl prasidės dusinimas, laikymas už pavadėlio, stebėjimas… Vienintelis, kuris tą pavadėlį atriša, tai Tajus, nes su juo galiu būti iki paryčių, ir tik dėl to, kad tėvai pasitiki juo. Dar klausimas, kuo baigsis pokalbis su mama, kai grįšiu ir ji sužinos teisybę. Pasiruošiau visokiems scenarijams. Net ir išvijimui iš namų. Na, maža kas, atsarga gėdos nedaro.

14:53 Ką tik grįžome visi iš grupinės terapijos. Šiandien daugiausia klausiausi, beveik nekalbėjau. Labai traukė miegoti, tikriausiai nuo vaistų, tai psichiatras pasiteiravo, ar man nenuobodu, nes vos neužmigau. Vieną kartą Faustas net stuktelėjo per petį, matyt, buvau keletui sekundžių nulūžusi, pati nepajaučiau. Per pietus sudavė vaistus, sakė, dar kažkokių naujų išrašys nuotaikai stabilizuoti, kai paleis iš ligoninės, kad tęsčiau gydymą. Reikės eiti pas psichiatrę, neštis kompensuojamųjų vaistų knygelę ir atsakymą iš ligoninės, kuris bus jau greitai parašytas… Noriu dar likti čia. Kuo toliau nuo visų, taip ramu, gera, visi daktarai rūpinasi, net prie jų turime išgerti medikamentus visus, nes privaloma patikrinti, ar mes juos tikrai nuryjame, kad neišspjautume ar neišmestume… Labiausiai dabar bijau grįžti į namus, nes ten lauks ilgas ir rimtas pokalbis su mama. Įdomu, ką ji žino ir ką pasakys. Neduok, Dieve, sužinos tėtis… Mamos moralus dar iškęsti galiu, bet jeigu sužinos jis, galėsiu daug ką pamiršti kuriam laikui: telefoną, kompiuterį, vaikščiojimą vakarais, muziką, fotografavimą, draugus, bendravimą… Kažkada jau buvau gavusi namų areštą. Bet tai manęs nesulaikė. Buvo gal devinta valanda vakaro ir gana tamsu, tad išėjau pasivaikščioti viena vėlai vakare, o mamai pasakiau, kad einu su Tajumi, nes kitaip būtų neišleidusi. Nuėjau prie tokios senos užtvankos, klausiausi bėgančio vandens ir žiūrėjau į pilnatį. Buvo debesuota, bet vis tiek viskas puikiai matėsi. Telefoną specialiai buvau išjungusi, kad niekas nelįstų į akis, nes norėjau pabūti tik su savimi. Tada grįžau namo paryčiais, gal pusę penkių. Mama kėlėsi į darbą pusę šešių, o tėtis miegojo, todėl negirdėjo. Bet svarbiausia, kad ryte mane rado „miegančią“, nors buvau tik neseniai grįžusi… Neįsivaizduoju, kaip tada taip sklandžiai viskas praėjo. Kita vertus, aš moku labai tyliai įsiridenti į lovą, kad niekas negirdėtų. Galėčiau dirbti darbą, apie kurį svajoju nuo mažens: slaptoji agentė… 😆 

Gal reikėtų nueiti iki Klaido palatos ir paklausti, kas jam yra? Per grupinę terapiją jis irgi tik klausėsi. Negerai, kad nieko nesako, nes va jis tai tikrai patyręs daugybę gyvenimo nuoskaudų, o jeigu viską savyje laiko, tai išprotės vieną dieną… Nors, palauk… Aš lygiai taip pat darau, tai kodėl noriu, kad kiti elgtųsi kitaip? Durna visai… Ne veltui esame čia. Bet reikia psichologiškai prisidėti prie vaistų poveikio – ugdyti save, kad blogos mintys nelįstų į galvą, nereaguoti taip jautriai į bet kokias gyvenimo smulkmenas, ir išsipasakoti – kad ir nešališkiems žmonėms. Vis tiek jau šiek tiek pajutau, ką tai reiškia. Gal vis dėlto Tajui reikėtų papasakoti, kas tą naktį nutiko, kai ėjau viena namo…

16:13 Jis sako, kad tiesiog neturi nuotaikos. Suprantu, kad nesinori pasakoti, bet, vienaip ar kitaip, priežastis liūdesiui turi būti. Gal vėl prisiminė, kas buvo praeityje? Nors Klaidas visada šypsosi, bet šįkart jam tikrai sunku. Daugiau nelįsiu prie jo, kol pats nepasakys… Matau, kad labai stipriai kenčia.

17:01

Tajus: Sveika.

Aš: Labukas.

Tajus: Ką Draugė iš Didžiosios D?

Aš: Kol kas nieko ypatingo. Ką tu, draugeli?

Tajus: Draugeli… hm… 😀 Aš tai beveik visą dieną prasikuičiau sode. Reikėjo padėti mamai. Dar susitvarkiau dviratį, tai kai būsi išleista iš ligoninės, tau duosiu savo mamos dviratį, o pats savo pasiimsiu, ir varysim po mūsų takelius pasivažinėti. Norėjau kartu su Leonu varyt, bet jis, kiek supratau, su šeima ruošiasi kažkur išvažiuoti.

Aš: Tai nieko, pakentėk, aš jau greitai iš čia būsiu išrašyta… Ir, Tajau… kai ką turėsiu tau papasakoti, kai mane iš čia paleis.

Tajus: Ką? Kažką svarbaus?

Aš: Nežinau, kiek tau bus tai svarbu, bet bent man svarbu, ir kažkaip manau, jog atėjo laikas pasakyti ir tau.

Tajus: Oki, lauksiu. Tik negąsdink, rupūžiuke, nes vis galvosiu, ką nori man papasakoti.

Aš: Nurimk. Viskas jau gerai. Ir tikrai gerai.

Tajus: Na, matysim…

Nežinau, ar gerai padariau, kad dabar jam apie tai užsiminiau. Vis dėlto meluoti nenoriu, nes mes nelabai ką slepiam vienas nuo kito… Kai dar bus kokia konsultacija su psichiatre ar psichologe, būtinai pasiteirausiu, ar pasakoti. Nes žinau, kad jis save dėl to grauš labai…