Draugystė su „perfekcionistu“ 7 (tęsinys)

10:28           

Tajus: Ką tu, moterie, kuri nenori laižytis? 😀

Aš: Guliu lovoje. Bandau pasikelti, bet tikriausiai nelabai išeis. Tu, laižytojau, apsiramink, nes tuoj kaip aplaižysiu, tai nieko nereikės. Baigsis visi bajeriai tavo. 🙁 

Tajus: O tai kas yra, kad dar tokiu metu guli lovoje? Davai, parodyk, ką sugebi. Noriu tai pamatyti. 😀 

Aš: Aplankė „geriausios draugės“, tai dabar kankinsiuosi bent porą dienų. Pfff, dar ko. Nerodysiu nieko, kodėl turėčiau?

Tajus: Nes tu Jazmė ir viską gali! Galvojau, atvarysiu šiandien aplankyti, bet jeigu prastai jautiesi, tai geriau nelįsiu prie tavęs, nes dar į mordą gausiu. 😀  

Aš: Davai atvaryyyk, nesvarbu visai tas skausmas, praeis. 🙂 

Tajus: Bet tai jeigu eiti niekur negalėsi, tai aš tik sėdėsiu palatoje prie lovos?

Aš: Žinok, man dabar daug geriau, nes seselė vaistų nuo skausmo davė, ir dar neseniai buvo atėjęs Klaidas, tai truputį pakėlė nuotaiką. Rimtai atvaryk, tai bent pasibūsime kažkiek ar dar ką paveiksim…. Tu esi mano nuolatinis lankytojas ir slaugytojas, neapleisk manęs sunkiomis dienomis 😀

Tajus: Bet tau, kaip matau, kompanijos netrūksta 😀

Aš: Kompanijos netrūksta, bet trūksta geriausio draugo.

Tajus: Awww… Jei jau šitaip, tai gal ir atvažiuosiu…

Aš: Lauuuksiu 😉

Tajus: Atvežti ką nors?

Aš: Hm… jeigu gali – tai save.

Tajus: O be savęs? 😀

Aš: Gerą nuotaiką. 😀

Tajus: Tai ok, no problem, gi pas mane liūdnų nuotaikų nelabai ir būna, pati žinai.

Aš: Būna būna, kai gauni prastesnį pažymį, kai nepaatvirauji, ir ne tik tada 😀  

Tajus: Ššš… Ten viskas būna tik laikina 😛

Aš: Tai taip, aš ir nesakau, kad ilgai tęsiasi, bet turiu omeny, jog vis tiek kartais būni liūdnas. Ir tai visiškai normalu. Visi mes kartais būname tokie.

Tajus: Žinau, žinau. Gerai, tundra, susirašysime ir susimatysime vėliau, einu paskaitinėti knygą 😛

Aš: Ok. 😛 

Įkirtau smailą dabar, laukiu Tajaus. Iš karto prašviesėja viskas, kai žinau, jog susitiksim. Jis vienintelis moka man pakelti nuotaiką, nes labai gerai mane pažįsta. Visi kiti prieš jį paprasčiausiai nublanksta. Reikės paskambinti Lidijai, paklausti, ką veikia, nes mama po to paskutinio skambučio man daugiau neskambino. Aš irgi neatskambinau, nes bijojau. O dabar nedaug laiko liko, ir turėsime namie rimtą pokalbį. Tik įdomu, apie ką ir dėl ko… Neįsivaizduoju, kaip ji galėjo sužinoti, kad aš nesu išvažiavusi į kitą miestą muzikinės praktikos… Neįmanoma, kad kas nors pasakė. Ech…

Skyriaus vedėja vaikšto po palatas, sakė, kad už gero pusvalandžio atvažiuos komisija, panaši į auditą, kuri tikrina pacientų būklę ir tikisi, jog čia gulint mums gerėja.

12:17 Noriu valgyti. Kur tie pietūs… Nebeskauda pilvo jau, matyt, vaistai gerai veikia. Mielai sulapnočiau picą su grybais, cepelinus, karštus sumuštinius, kleckučių sriubą, spagečius ir daug kitų skanių patiekalų. Dar geras pusvalandis, ir mano skrandis pajus orgazmą.

Tajus: 😛

Aš: ? 😛 

Tajus: 😛 😛

Aš: 😛 😛 😛

Tajus: 😛 😛 😛 😛

Aš: 😛 😛 😛 😛 😛

Tajus: 😛 😛 😛 😛 😛 😛

Aš: Am… tai… ką tu? 😀  

Tajus: Varysiu į sodą nupjauti žolę, o po to pas tave iškart atlėksiu, jeigu neužsuksiu iki namų persirengti. Ok? 😀 

Aš: Okz dokz.

Man tikriausiai niekada neatsibos su juo bendrauti.

13:14 Labai labai gerai. Pavalgiau ką tik pietus. Vištienos kepsniukas su daržovėmis, salotomis ir bulvių koše. Niam niam. Čia maitina kaip kavinėje, tik už tai nereikia mokėti nė euro, tai dar geriau. Pagaliau mano skrandis nemaldaus manęs valgyti, nes pirmiau net buvo bloga, kaip valgyti norėjau. Ir kol kas neskauda pilvo. Sėdėjau kartu su Faustu ir Klaidu prie vieno stalo. Su Faustu bendravau, o Klaidas atrodė toks liūdnas, be nuotaikos, nepaklausiau, kas yra, nenorėjau kištis į jo mintis ir savijautą. Nors šiaip iš tikro norėjau, tik pagalvojau, kad negražu knaisiotis po kito žmogaus būseną, kai pats nepapasakoja. Toks jausmas, kad būdama čia priaugau kokį kilogramą ar du per keletą dienų. Ir tikrai ne nuo maisto, nes nuo jo man niekada svoris neaugdavo. Didelė tikimybė, kad nuo vaistų. Man išrašyti prieš naktį kažkokie stiprūs, kurie koreguoja sapnus, emocijas, migdo ir ramina, dėl to greitai užmiegu. Vadinasi, yra didžiulė tikimybė, kad nuo jų man auga svoris, nes prieš atvažiuodama čia svėriau 52 kg, o dabar jaučiu, kad ant pilvo turiu riebaliuko, ko niekada anksčiau neturėjau. Nors ir nesu aukšta (1,60) pagal viską galėčiau dar priaugti to svorio, nes būtų tikrai neblogas KMI, bet nenoriu, nes tada reikėtų pradėti sportuoti, kad numesčiau nuo pilvo ir šlaunų kažkokius nereikalingus kilogramus. Reikės paklausti daktarės, ar tie vaistai gali daryti tokį poveikį. Jeigu paaiškėtų, kad tai nuo jų, nustosiu vartoti. Nors jie turi ir pliusą – jeigu gersiu ir toliau, padidės klubai ir krūtinė! 😆 

Man čia taip patinka… Jaučiuosi gerai, nors ir prisigalvoju įvairiausių nesąmonių, nors ir sunku psichologiškai, bet man čia patinka, nes čia visi turi problemų. Ir grupinės terapijos duoda didelės naudos. Pradedi drąsiau šnekėti apie savo skaudžius gyvenimo įvykius, daliniesi tuo su nepažįstamais žmonėmis, gali patarti, išklausyti ar pasidalinti panašia patirtimi. Niekada netikėjau, kad šitas metodas veikia, nes visą laiką galvojau, kad tai daroma tik todėl, jog vienas iš kito pasišaipytų ir vadintų gailesčio trokštančiais žmonėmis. Tačiau klydau. Ir džiaugiuosi, kad anksčiau mano nuomonė buvo tokia, nes tiesiog nesuprasčiau, kaip iš tikrųjų yra svarbu dalintis. O dar svarbiau – nebijoti ir išdrįsti dalintis. Bet tik tokioje vietoje galiu dalintis. Su artimais žmonėmis net negaliu, man tiesiog neišeina.

(Bus daugiau)