Draugystė su „perfekcionistu“ 6 (tęsinys)

Balandžio 22-oji
Meškinas  🙂 

07:26 Negaliu atsikelti iš lovos.Guliu susirietusi ir jaučiu, kaip įsivaizduojamos kojos spardo man į pilvą ir juosmenį. Tikriausiai turiu temperatūros, nes labai krečia šaltis ir drebu. Šiandien turėsiu atsisakyti ir sporto terapijos, ir pasivaikščiojimų po apylinkes, ir apskritai ilgesnės vaikščiojimo distancijos, nes net iki tualeto sunku nueiti.

07:58 Jokių pusryčių, fe fefe. Negaliu valgyti, kai taip apetito nėra. Šiomis dienomis esu vaikščiojantis lavonas, išbalusi, susirietusi į kamuoliuką ir dar pamėlusiais paakiais. Netgi, sakyčiau, pajuodusiais.

Klaidas: Kur dingai? Net valgyti neatėjai.

Aš: Pusryčius seselė atnešė man į palatą ir padėjo prie lovos, kad jeigu užsimanyčiau – suvalgyčiau. Nelabai gerai jaučiuosi, todėl jokio apetito nėra.

Klaidas: Ar galiu kuo nors padėti?

Aš: Na, jeigu norėsi, tai nebent galėsi ateit palaikyti kompaniją. Vis linksmiau bus.

Klaidas: Žinoma. Tai eisiu aš dabar dar parelaksuoti į muzikos terapijos kambariuką, o po to ateisiu. Stengsiuosi ilgai neužtrukti.

Aš: Tai tu būk ten kiek nori, nevaržyk savęs tik dėl to. Kada galėsi – tada.

Klaidas: Nenoriu ilgai užtrukti, nes noriu su tavimi daugiau laiko praleisti, kad geriau susipažintume.

Ką man jam atrašyti? Oi negerai, oi negerai… Nežinau, ar aš noriu to paties. Jeigu viskas vyks tokiais tempais, tai bendravimas arba labai greitai atsibos, arba išaugs į kažką didesnio. O nei viena, nei kita šiuo metu visai nenoriu… Kai jis paskui ateis, pasistengsiu kažkaip gražiai tai perfrazuoti. Nenorėčiau dar kartą būti pažeminta. Aišku, nuoširdaus rūpesčio ir dėmesio be galo norėčiau, bet… ne su juo. Jeigu ką rinkčiausi iš vaikinų šiuo metu, tai tik Tajų, nes jis tobulai atitinka visus reikalavimus, kuriuos aš esu išsikėlusi vyriškos lyties atstovams. Tik žinau, kad to niekada nebus, todėl net nėra dėl ko stengtis.

09:22            

Jau žinau, kas beldžiasi į duris. Kaip netikėta.

– Sveika.

– Nelabai sveika, bet praeis (pavaidinau, kad nusijuokiau).

– Tai pasakok dabar, kas pasidarė.

– Nieko, tiesiog moteriškos problemėlės taip staigiai užsimanė ir aplankė mane. Tai sakė, kad keletą dienų pasisvečiuos. Tik kad aš jų visiškai nekviečiau…

Klaidas juokiasi.

– Užjaučiu, nors ir neįsivaizduoju, kaip skauda. Kartais svečiai ateina nekviesti.

Nusiprunkščiau.

– Tikrai, užuojautos žodžiai panaikins visus skausmus ir neleis jiems daugiau sugrįžti. O, kad taip iš tikro būtų, tai tikrai likčiau dėkinga tau, kad sugebėjai juos ištarti ir mane ateityje nuo to apsaugoti.

Nusišypsojo.

– Žinau, kad tie žodžiai bereikšmiai, bet ar galėčiau dar ką nors padaryti, kad mažiau skaudėtų?

– Hmm… gal ir galėtum.

– Na?

– Moki dainuoti?

Juokiasi.

– Aš? Dainuoti? Neeee… visiškai neturiu klausos, jeigu uždainuočiau ką nors, tikriausiai dar labiau skaudėti tau viską pradėtų.

– Nesvarbu, aš noriu išgirsti, man tiks, padainuok bet ką.

– Prižadi, kad nuo to pasijusi geriau?

Nusišypsojau.

– Prižaduuuuu!

– Gerai… Pradedu. (Dainuoja): Cater pillar in the tree… How you wonder who you’ll be… Can‘t go far but you can always dream… (pauzė) Wish you may and wish you might… Don’t you worry hold in tight… I promise you the rewill come a day… Butterfly fly away… Butterfly fly away…

Na, dainuojančiu jo nepavadinčiau, bet labiau padirbėjęs galbūt ir sugebėtų. Ir dar tokią gražią dainą… Tik neįsivaizduoju, kokia tai daina.

Jis pradėjo juoktis.

– Eina nafik… Labai keistas jausmas… (Oi, kaip jam nepatogu, veidą išmušė raudonis.)

– Matau, kad nesmagiai jautiesi…

– Nu, taip, niekada nieko nelankiau, vokalo netobulinau, nesimokiau tokių dalykų.

– Bet tu galėtum dainuoti. Patikėk manimi, muzikantė nemeluoja. Kokia čia daina buvo?

– Dėkui, bet man atrodo, kad šūdas… – susigėdo labai, matosi, kad nepratęs nei prie dainavimo, nei prie komplimentų. –Miley Cyrus ir Billy Ray Cyrus „Butterfly fly away“. Viena iš mano mėgstamiausių dainų, nepamenu, kada pradėjau klausyti. Šiaip Miley Cyrus man nėra prie širdies, bet kai šitą dainą pirmą kartą išgirdau, tai tiesiog įsimylėjau, nes viskas joje tobula: tiek žodžiai, tiek atlikimas, tiek melodija, tiek harmonija.

– Labai graži daina. Kai grįšiu namo, klausysiuosi, nes labai užkabino. Ačiū, kad padainavai.

Nusišypsojau.

– Baik jau, nėra už ką, svarbiausia, kad padėjo bent kiek. Tik kitą kartą prašyk, kad padėčiau kaip nors kitaip, nes dainuodamas labai nervinuosi ir susikaustau, nemalonu pasidaro. Nors duše dainos tiesiog liete liejasi. O šitą dainą aš tau per „Bluetooth“ galiu atsiųsti. Arba per feisbuką, visgi dar neapsikeitėme anketomis! – pasakė lyg mažas berniukas, žinodamas, kad greitai gaus saldainį.

– Dėl feisbuko – aš pasivadinusi jame Jazmina Karpo. Ir „Karpo“ kirčiuojama dedant dešininį kirtį ant „a“. Nes tie, kas perskaito, galvoja, kad, žinai, žirklės karpo popierių ar kažkas tokio, bet tai visai kas kita.

– Aš irgi taip iš pradžių pagalvojau, gerai, kad pataisei, – nusiprunkštė.  –Čia tavo tikra pavardė?

– Neee… Tiesiog kažkada susigalvojau šitą, o tos raidės tai mano mini paslaptėlė…

Ta „paslaptėlė“ reiškia: Kai Ateis Ramybė, Pasieksiu Oazę. Net neatsimenu, kada ir kaip susigalvojau šitą pasakymą, ir pati neįsivaizduoju, ką jis išvis reiškia. Filosofai ir psichologai išsiaiškintų, o visiems kitiems tegul lai lieka paslaptimi. Net ir man.

– Supratau, okei, pasikviesiu. Eisiu aš į sporto terapiją, tai vėliau susimatysim. Gerai? Gal jausiesi geriau ir ateisi pietų?

– Tikrai taip, matysim!

– Iki susimatymo tada.

– Iki, iki.

Abu nusišypsojome vienas kitam, ir jis išėjo. Į palatą įsiveržė seselė, kuri pasiteiravo, ar geriau jaučiuosi. Tikrai geriau. Pridėjo ranką prie kaktos, patikrino, ar nėra temperatūros, ir kaip gerai – viskas normos ribose. Gal vaistų, o gal  Klaido dėka. Tikriausiai vaistų.

(Bus daugiau)