Draugystė su „perfekcionistu“ 17 (tęsinys)

Kažkodėl prisiminiau vieną savo gyvenimo įvykį. Kai daug kam išsiuntinėjau žinutes, kur esu ir ką veikiu tą naktį, – tiesiog nepatikėjo… Viskas vyko prieš kokius metus. Dar dabar prisiminus ima juokas, nors tada nebuvo labai juokinga. Buvau išmaldavusi mamos, kad leistų su Redžina važiuoti į tokį koncertą, kuris vyko Garnyčių miestelyje, vadinosi „Operetės naktys“, ir ten dviese atvažiavom autobusu. Buvo nuostabus koncertas: operos solistai, mini vaidybiniai elementai, daug juoko. Koncertas užtruko apie 3 valandas, todėl nebūčiau niekaip spėjusi grįžti namo, paskutinis autobusas jau buvo seniausiai išvykęs. Redžiną pasiėmė jos draugas, ir jie išvažiavo į kažkokio kito draugo gimtadienį, o aš pasakiau, kad eisiu nakvoti pas draugę. Teko meluoti, nes tame Garnyčių miestelyje neturėjau absoliučiai jokių pažįstamų, o artimiausias traukinys ar autobusas buvo tik ryte, apie septintą valandą. Nuo mano namų iki šito miestelio – apie 85 kilometrai. Jokio šanso grįžti namo pėsčiai per naktį. Tai ką gi. Prieš atsisveikindama su Redžina paprašiau jos, kad man paliktų savo skėtį, nes lauke purškė, o mano fotoaparatas neatsparus drėgmei, jau nekalbu apie objektyvą… Tada ji su tuo draugu išvažiavo, o aš likau viena. Visiškai viena nepažįstamame mieste. Telefone buvo likę tik keturi procentai baterijos,  blogiau nebegalėjo būti. Lauke buvo pakankamai vėsu, o rankos būtų neprieštaravusios dėl šiltesnio apmovo… Na, ir nuėjau, kaip supratau, į patį miestelio centrą, kuriame yra tokia medžių alėja, o aplink – parduotuvės ir daugiabučiai namai. Sugalvojau pasidaryti savo autoportretą. Nustačiau Av režimą, 10 sekundžių laikmatį, 6.3 diafragmą ir 20 sekundžių išlaikymą. Kol laikmatis pypsėjo, greitai atsisėdau prie medžių alėjos jogos poza ir taip sėdėjau dvidešimt sekundžių, kol man padarė nuotrauką. Gerai, kad pro šalį nepraėjo joks žmogus. Kai atsistojau ir nuėjau pažiūrėti rezultato, kažkas man sušukė: „Nice picture!“ Pakėliau galvą – antrame aukšte, balkone, pamačiau stovintį užsienietį vyrą. Net gi ne vyrą, o vaikiną. Sutrikusi atsakiau: „Am, thanks.“ O jis man angliškai taip sako: „If you want, come to me and take a photo from here“, Aš sakau: „Really?“ Jis: „Sure.“  Keletą akimirkų svarsčiau, eiti ar neiti, bet pagalvojau: man šalta, lauke lašnoja, telefonas jau išsikrovęs, neturiu kur dėtis – kodėl gi ne. Šilta vieta man nepakenktų. Ir… aš nuėjau iš kitos pusės prie jo namo, jis atėjo manęs pasitikti. Kai pasisveikinom, pasakiau jam savo vardą, o jis man savo, tik niekaip negaliu atsiminti to vardo, buvo panašus į „Tahfiweoirweroi“. Kai atėjau  į jo namus, davė apsiauti šlepetes ir parodė kelią į balkoną. Nusistačiau visus nustatymus iš naujo ir pradėjau daryti nuotraukas su ilgais išlaikymais. O su tuo vaikinuku (vėliau paaiškėjo, jog jam  27 metai) pradėjom šnekėtis. Pasirodo, jis baigęs mediciną, yra chirurgas, net parodė savo nuotraukų planšetėje. Jis atrodė labai patraukliai: tamsaus gymio juodaakis sportiškas, putliomis lūpomis ir gražia šypsena. Labai gailiuosi, kad nepasidariau su juo asmenukės, bent būtų visi patikėję, kad tikrai buvau pas jį… Na, žodžiu, tada lauke prapliupo smarkus lietus, turėjau nešdintis iš balkono, nes mano Canon‘iukui būtų buvę negerai. Susidėjau visą techniką į kuprinę, o tada tas užsienietis man pasiūlė internete pasitikrinti, kada yra artimiausias traukinys ar autobusas namo. Dar davė įkroviklį mano telefonui, ir pagaliau vėl buvau ryšio zonoje! Tada jis paklausė, ką aš veikiu viena lauke tokiu vėlyvu paros metu (kai pas jį atėjau, buvo gal 0:35) ir kodėl esu ne namuose.