Balandžio 25-oji
Pagaliau papasakojau Tajui apie tą naktį. Ir dar tas pokalbis su mama…
08:59 Tikriausiai būčiau pramigusi tiek vaistus, tiek pusryčius, bet seselė prikėlė mane. Labai kietai miegojau, nieko negirdėjau, nieko neatsimenu ir vis dar jaučiuosi kaip suspardyta. Bet pagalvojus, kad šiandien paskutinė diena, ir jau net dienos neliko, mane gali paleisti bet kada, visi blogi simptomai, rodos, grįžta į mane. Nes ir vėl reikės kęsti šeimą, kai kurių draugų durnus išsidirbinėjimus, tikriausiai bus sunkių akimirkų, kurias vienai bus nelengva ištverti… Dar radau atėjusią žinutę nuo Tajaus: „Na, jau pasiruošusi išvykti į normalų gyvenimą?“ Bet čia ir buvo mano normalus gyvenimas… Rūpestis, bendravimas, išsikalbėjimas, pasitikėjimas visiškai nepažįstamais žmonėmis, nepakartojama patirtis… Ech, pasiilgsiu viso šito. Tikrai.
12:03 Psichiatrė liepė susikrauti daiktus, išrašė visus vaistus, padavė kompensuojamųjų vaistų lapelius ir liepė juos kuo greičiau įsigyti. Dar ji man palinkėjo kuo didžiausios sėkmės ir stiprybės.
– Tai jau viskas? – išdygo prieš mane Klaidas.
– Viskas? Ką turi omeny?
– Na, tave jau išleidžia iš čia.
– Taip, bet tai nereiškia, kad nustosim bendrauti, ar ne?
– Žinoma, kad ne… Juk turime vienas kito numerį ir feisbuką. Visada žinai, kur galime susitikti… – juokiasi.
– O taip, puiki vieta pasimatymams…
– Na ką tada, Jazmina. Sakau ne viso, bet iki – žinau, kad dar susirašysime ir susimatysim, ir tai bus tikrai greitai. Patikėk mano žodžiu!
– Tikiu ir viliuosi.
Jis priėjo prie manęs, stipriai apsikabino ir laikė keletą sekundžių, glostydamas man plaukus.
– Pasiilgsiu tavęs.
– Juk neišvažiuoju į užsienį! Tikrai susitiksime.
Klaidas šyptelėjo, apsisuko ir nuėjo į palatą. Man visai pasidarė liūdna. Tuoj atvažiuos Tajus (tikriausiai kartu su Lidija) manęs pasiimti. Dar atėjo Faustas, tai tik apsikabinome ir atsisveikinome. Su juo tikrai bet kada galime susitikti. Ko prašyti Tajaus: kad vežtų namo?.. Ar aš esu pasiruošusi tam pokalbiui su mama? Mane tas gąsdina… Ir gal tas pokalbis bus ne tik su mama? Gal prieš mane nusiteikusi stos visa šeimyna? Oh dear, oh dear…
Pasiėmiau daiktus, atsisveikinau su Amelija (kitos palatos draugės nebuvo) ir nuėjau link registratūros. Čia lauksiu Tajaus.
O štai ir jis… Paėmė mano daiktus, ir man beliko paskutinės minutės čia. Apsidairiau aplinkui, įsiminiau kiekvieną čia esantį kampelį, atsisveikinau su budinčiu daktaru ir budinčia sesele, ir jie man pasakė, kad buvo gera matyti, kaip sveikstu.
– O kur Lidija? – apsidairiusi paklausiau.
– Laukia mašinoje, jai nesinorėjo čia ateiti, sakė, kad nepatinka šitos patalpos, jai primena kažkokį kalėjimą ir nesmagu.
– Nes ji čia negyveno dešimt dienų… – dar kartą apsidairiusi pasakiau. Dievaži, nedaug trūksta, kad apsiverkčiau.
Atsisveikinom ir išėjom pro duris…
(Bus daugiau)
Autorės prierašas. Jei Jums patiko knygos ištraukos, kviečiame prisidėti prie būsimos popierinės knygos leidybos. Bet kokia parama yra labai svarbi, o Jūsų vardas ir pavardė atsidurs rėmėjų sąraše.
A/s LT464010051002152289.
Didelės sėkmės