Ištisa pokario moksleivių karta užaugo su vaikų poeto Kosto Kubilinsko eilėraščiais. Jo kūryba pripažinta vaikų literatūros aukso fondu, o daina apie Suvalkijos bernioką (eil. ,,Iš Suvalkijos lygumų“ ) yra tapusi tapusi neoficialiu mūsų krašto himnu.
Vaikiškos poemos „Raidžių paradas“, „Strakaliukas ir Makaliukas“, ,,Su žilvičio dūdele“, ,,Stovi pasakų namelis“, ,,Bebenčiukas ir kvailelė“, „Molio Motiejukas“ žavi savo sklandžia lyrika ir optimizmu. Tik mažai kas tuomet žinojo, kad už sklandžių, žaismingų posmų slypėjo drama, sulaužiusi ir sujaukusi neramią ir jautrią poeto sielą. Kelyje į poeziją buvo paspęstos sovietinio saugumo pinklės.
Siekdamas pažinti ir iš istoriko pozicijų nušviesti poeto ir žmogaus gyvenimo dramos tragiškumą didžiųjų neramumų ir karų metais, ryžausi parašyti dokumentinę trilogiją. Menine forma tai jau padarė rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, pastatęs spektaklį „Bunkeris“. Aš parengiau tris pasakojimus. Pirmasis – apie varganą poeto vaikystę, antrasis – apie mokytojavimą Lynažerio pradinėje mokykloje, o trečiasis – tai partizano L. Baliukevičiaus dienoraščio ir archyvinių dokumentų iš sovietinio saugumo archyvų ištraukos.
2013 m. liepos 1 d. poetui būtų sukakę 90 metų.
I. „Kur vaikystė ražienose verkė“. Poetas amžininkų atsiminimuose
Poetui Kostui Kubilinskui – 90 metų
,,Aš vėjas linksmas, lyg berniokas su atlapota krūtine“
Rašyti apie poetą Kostą Kubilinską mane paskatino jo gimtojo kaimo žmonių prisiminimai, kuriuos praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje užrašė Gižų vidurinės mokyklos kraštotyrininkai. Pasak šiuolaikinės epochos literatūros vertintojų, K. Kubilinsko ir S. Nėries kūryba etiniu požiūriu neturi jokios prasmės. Kad ir kaip ten būtų, tačiau su šių poetų eilėraščiais užaugo ištisos kartos, o jų eilių žodžiais dainuojamos dainos. Vien ko verta daina ,,Suvalkijos berniokas“.
Istorijos teismas yra negailestingas. Jis poetams jau parašė savo nuosprendį. Tegul K. Kubilinsko gyvenimo tragiškus įvykius vertina Aukščiausiasis. O mes pažvelkime į poetą jo amžininkų akimis.
Gižų mokyklos kraštotyrininkai rašė: ,,Visur, kur susirenka vaikų būrelis, visada skamba žvalūs, žavūs, nuotaikingi Kosto Kubilinsko žodžiai. Aukštijoje ir Žemaitijoje, Dzūkijoje ar poeto gimtinėje Sūduvoje vargu ar rasi vaiką, kuris mintinai nemokėtų bent vieno jo eilėraščio.“
Poetas gimė 1923 m. liepos 1 d. Rūdos (Šilkalnio) kaime, trobelėje šiaudiniu stogu. Pasak jo amžininkų, pasaulis, į kurį atėjo būsimasis poetas, nebuvo toks žavus kaip mamos lopšinė.
Vargingas tai buvo kaimelis. Mažos trobelės, pilnos pusplikių alkanų vaikų, trupinėlis žemės ir sunki samdinio, piemenėlio dalia. Kaimynai apie mažąjį Kostuką sakydavo: ,,Mažas lyg miežių pėdas.“ Nerūpestingos ankstyvos vaikystės vasaromis bėgiojo su kaimo vaikais basas po pievas, rudenį Gurbšilio miške rovė baravykus, žiemą medinės klumpės kulnu bandė Rausvės upelio ledą.
Sulaukęs devynerių Kostukas patiria piemenėlio dalią. Bendraamžis kaimynas Algis Skinkys prisimena: ,,Gano Kostas, dainuoja visa gerkle, nepaklusnias kiaules ir avis plūsta. Prie durpyno (Antupių Kruliko lauke), ant ežios susitinkame. Kostas apsivilkęs dideliu, nunešiotu milo švarku, rankovės ilgos, kadaruoja. Kojos suskirdusios, sutrūkinėjusios. Tačiau linksmas, šypsosi. Paduoda man palaikyti botagą, o pats nubėga. Grįžta su knygute. Susėdame ant ežios, atsiverčiame. Skaitau: ,,Kregždutė“.
– Įlindau vakar į kamarą, žiūriu – guli ant lentynos, – išdundėjo. – O! Matytum, kiek čia eilėraščių!.. Apie Vilnių, svetimas šalis rašo… – susižavėjęs tęsė. – Eilėraščius atmintinai išmokau!“
Vingiuotas ir skaudus buvo Kostuko kelias į mokslus, o linksmiausia būdavo susitikus su Šilkalnio vaikais – bendraamžiais. Kaimynė Danutė Staugaitytė-Rudzevičienė prisimena: ,,Kaimo vaikai Kubilinskiukai ir Skinkiukai, nors daug vargo patyrė, bet buvo drausmingi. Neidavo langus daužydami. Bijodavo tėvų. Jei kas pasiskųsdavo, gaudavo smarkiai barti.
Šilkalnis – tai trobelė prie trobelės. Kas turėdavo pusę margo, kas nė tiek. Geri buvo Šilkalnio žmonės. Ir dabar geri (1984 m. – aut. pastaba), nebent kas iš kur atsikėlęs. Mes, vaikai, kaimo ganyklose balius darydavom. Atsinešdavom duonos, vienas – vienokios, kitas – kitokios, bulvių, sūrio. Nueinam, į klumpę pieno prisimelžiam. Tik nelabai mokėdavom prisimelžti. Mažos dar buvom.“ Ir visur kartu Skinkių Algiukas ir Kubilinskų Kostukas.
Gižų klebonas Grigaitis nupirko kelias knygas ir nukreipimą davė. Taip Kostukas tapo gimnazistu. Mažai kas žino, kas tikrasis Kosto Kubilinsko tėvas. D. Rudzevičienės teigimu, tikrasis poeto K. Kubilinsko tėvas – jos tėtės brolis Staugaitis nuo Gižagirės. „Kodėl jos nevedė, nežinau“, – pasakojo Kosto vaikystės kaimynė. Žaismingai apie K. Kubilinsko motiną mena Rūdos kaimo gyventojas Kazys Žilinskas: ,,Ten, kur vėliau gyveno Kubilinskai, gyveno Gutauskai. Kai numirė Gutausko žmona, jis vedė kitą, jau suaugusią merginą. Su ja vaikų neturėjo. Paskui Gutauskienė liko našlė. Turėjo stubelę ir apie du margus žemės. Tai būsimąją Kubilinskienę, Rudzevičių Katrę, pasiėmė už augintinę. Buvo dar mergiščia.
Gutauskienės trobos buvo toje pačioje vietoje, kaip dabar. Tik stuba stovėjo galu į kelią. Ten ir gimė Kostantas. Jo būsimasis tėvas, matyt, prilindo prie mergiščios, kai senutė išėjo į bažnyčią ar kur, ir dingo. Už A. Kubilinsko ji ištekėjo labai greitai. Kostas buvo visai mažytis, kelių savaičių. Sako, kad buvo beveik kartu ir vestuvės, ir krikštynos.“
Iš Konstancijos Riškevičiūtės-Maziliauskienės prisiminimų (g. 1914 m. Rūdos kaime). ,,Gerai pažinojau Kubilinskų šeimą. Motinos Katrės Rudzevičiūtės gimtinė – Šilkalnis. Prisimenu, ji turėjo du brolius. Jonas išėjo į Argentiną, o sesuo Uršulė – į Ameriką.
Tėvas Andrius Kubilinskas iš kur kilęs, nežinau. Buvo pasaulio matęs. Gyvenęs Anglijoje. 1916–1917 m. atsidūrė Sibire. A. Kubilinskas buvo labai geras žmogus. Paėmęs žmoną su vaiku, greit įsisūnijo, davė savo pavardę. Buvęs labai darbštus, eidavęs per žmones. Dirbdavo viską. Kai Kostukas pradėjo mokytis, užaugindavo kiaulę, parduodavo ir sumokėdavo už mokslą.
Motina Katrė Kubilinskienė – nedidelio ūgio, šneki ,,prie unaro“. Nelabai kam nusileisdavo, bet su kaimynais gerai sugyveno. Kostas buvo labai panašus į savo tikrą tėvą. Jau tėvas neišsigintų, kad ne jo vaikas.“
Kazys Žilinskas prisimena, kad kai jis grįžo iš Sibiro lagerių (1956 m.), iš Vilniaus pas jį atvažiavo Kostantas. ,,Atvažiavo nakčia. Kairiai pasakė, kad aš grįžęs. O Kairiai gyveno prie miško ir buvo Kubilinskų giminės: Kairio mama ir Kubilinskienės mama – seserys. Taigi jie pusbroliai. (J. Kairys – mano krikšto tėvas – aut. pastaba). Prašnekėjom visą naktį. Jo draugas poetas Paulius Drevinis buvo su manim tremtyje Šiaurės Rytų Sibire netoli Jenisiejaus. Su Pauliumi išsikalbėjom apie Kostą, o grįžęs apie jį papasakojau Kostui. Visko apie tremtį klausinėjo. Paulius Drevinis su manimi kartu dirbo priemiestiniam pagalbiniam ūkyje. Šienaudavome karvėms ir arkliams žolę. Žolė aukšta, pjauna Paulius žolę – nemoka, nesiseka. Taip ir prašnekėjom su Kostu iki ryto.“
Kubilinskų kaimynė Mikasė Bungartienė pasakoja: ,,Kostas labai gabus buvo ir labai norėjo mokytis. O iš ko leis? Turėjo ganyti. Ganė pas Šulinskus Rūdoj ir kitur. Kiekvieną vasarą ganydavo. Ganė ir brolis Sergiejus. Kai brolį Albiną vežėsi piemenauti, tai tiek verkė, tiek verkė visą kelią. Eiti į mokslus padėjo kunigai. Kai vežė mokytis į Marijonų gimnaziją, atėjo motina ir prašo:
– Paskolink užvalkalą kaldrai ir užvalkaliuką. Neturiu kuo apvilkt. Paskolinau. Paskui taip ir liko. Labai biednai gyveno.“ (1972 m. pasakojimas).
Prisimindamas savo graudžią vaikystę, vėliau poetas rašė:
,,Vaikystė mano – kaip šunelis
Plikoj ražienoj – prie bandos
Dantim kalendavo sušalus…
Vaikystė mano – kaip šunelis.
Dėl to viensėdžių tuopos žalios
Man skausmą ošia visados.
Vaikystė mano – kaip šunelis
Plikoj ražienoj – prie bandos.
Klaidžiojant poeto vaikystės keliais per Rūdos kaimo gyventojų prisiminimus, atsiskleidžia prieškario Lietuvos skurdaus kaimo panorama. Patyrę sunkią dalią tokių kaimų gyventojai kitaip žiūrėjo ir į 1940 m. sovietinę okupaciją. Ką kalbėti apie kaimo žmones, kai net garsūs menininkai, buvę prezidento A. Smetonos bendražygiai, sveikino saulę iš Rytų. Paprasta mums iš laiko perspektyvos vertinti ir teisti. Tik kaip mes būtume pasielgę jų vietoje? Prisiminkime save, mintis ir pojūčius, kuriuos išgyvenome per sovietinį laikotarpį. Daugelis prisitaikė ir balansavo ties riba tarp sąžinės ir tikrovės.
Apie prisitaikymą ir kovą taikliai pastebėjo 1941 m. birželio sukilimo vienas iš vadovų kybartietis Leonas Prapuolenis. O mažųjų Rūdos kaimo gyventojų vaikystę lydėjo ne tik alinantis darbas, urzgiantis tuščias skrandis, juodos duonos žiauberė ar plieno šlakelis, išgertas iš klumpės, bet ir linksmi nuotykiai.
Poeto pusbrolis Juozas Rudzevičius prisimena: ,,Dažnai susitikdavome žaisdami. Mėgome kvadratą, ,,šapką“ žaisti, ant durpyno buvome pasidarę karuselę. Pamenu, buvo toks nuotykis. Parėjo Kostas iš mokyklos ir sako:
– Einam, Juozai, prie patvinusios Rausvės, darysim laivą, pasiplaukiosim.
Prie ištvinusios Rausvės susirinko Skinkių, Kairių, Bulkauskų vaikai, visas parausvys – tikras vaikų knibždėlynas. Su Kostu atsitempėm mėsinį lovį. Kostas pasiima kartį kokių 3 metrų, ir plaukiam per užlietas pievas. Gerą galą paplaukę, išvirstame, sušlampame. Tada prisiiriam prie kranto, ir jau jis vienas toliau iriasi. Kiti bijo. Beplaukiant srovė pagavo lovį. Dar su kartimi bandė irti, dūrė, dugno nepasiekė, kartis liko vandenyje. Jau Kostas nieko negali padaryti – srovė valdo, neša į tilto apačią. O vanduo siekia tilto viršų. Mes bėgame krantu, šaukiame, daug baimės buvo. Ties posūkiu Kostas šiaip taip už karklų nusitvėrė. Atbėgo Pijušas Ruškys, ištiesė kartį ir ištraukė visą šlapią.
Kitą kartą vėl. Ganė jis miške žmonių karves. Beganydamas rado butelį. Paragavo – saldu, gardu ir išgėrė. Tai jį po to miške rado vos gyvą. Parnešė į namus. Tai Gižų vaistininkas Čirvinskas davė kažkokių vaistų. Išgulėjo visą parą, atsigavo. Pagiryje tokia moterėlė, pusraganė gyveno. Vaikai ją paerzindavo, išlindę į daržą agurkus nuskindavo. Tai ji ir sutaisė saldžių nuodų – gailių pridėjo. Kostas rado ir išgėrė.
Rašyti eiles pradėjo anksti. Beveik kiekvieną vaiką kaime buvo apdainavęs. Sykį jo brolis Albinas sušlapo. Tai padžiovė troboje jo kelnes. Negali išeiti į lauką ir bliauna. Kostas pyksta, kad tas rėkia, ir tuojau sukūrė:
,,Tolei bizdžius namie bus,
Kolei kelnės neišdžius.“
Labai norėjo mokytis. Šelpdavo jį mokytojai: Ignatavičius, Žitkutė. Padėdavo ir kunigai. Gižų klebonas, kai norėjo Kostą pašalinti iš gimnazijos, davė už mokslą 35 litus. Tai jis bėgte nubėgo 12 km į Marijampolę ir vėl tęsė mokslus. Prieš karą iš Marijampolės marijonų gimnazijos perėjo į Vilkaviškio gimnaziją.
Po karo giriniai norėjo, kad jis pakryptų į jų pusę, rašytų jiems eilėraščius. Kostas nesutiko:
– Argi aš, taip sunkiai baigęs mokslus, eisiu jiems eilėraščių kurti!
Giriniai grasino iššaudyti visą šeimą. Tada Kostas atvažiavo su Algirdu Skinkiu ir išsivežė tėvus į Vilnių. Rūdos kaimo gyventoja Salomėja Žilinskienė (g. 1921 m.), mano motina, pasakojo: ,,Prisimenu, atbėga pas mane Kubilinskienė. Sako, pirk, Saliome, karvę, gera, pieninga. Aš sakau – neturiu pinigų. Tai imk taip, kai turėsi, atiduosi. O man kaip tik sūnelis buvo gimęs (autorius A. Žilinskas). Tai jį ir užauginau tos Kubilinskienės karvės pieneliu.“
Pokario Vilniuje Kostas sėkmingai studijuoja, išgarsėja kaip talentingas poetas, tampa jaunųjų rašytojų sąjungos pirmininku. Klastingais ir neramiais pokario metais užteko tik žodžio, ir kelias į Sibiro kalėjimus buvo garantuotas. Kažkuris iš K. Kubilinsko draugų (šio straipsnio autoriui skundiko pavardė žinoma), matyt, pavydėdamas talento ir karjeros, poetą įskundė. Buvo atnešti ir saugumui pateikti moksleivio Kostuko nemoksleiviški vokiečių okupacijos metais parašyti eilėraščiai. Vieno iš jų fragmentą esu iš tėvų girdėjęs dar vaikystėje: ,,Rieda Stalino tačianka…“ Įvertindamas savo nueitą kelią, poetas rašė: ,,Taip gyventi nesugebėjau ir aš (našiai ir prasmingai gyventi – K. K. pastaba), daugelio skaudžių savo klaidų kaltininkas. Į viską puldavau karštai, spontaniškai, neapgalvotai. O kiekvienas neapgalvotas šuolis ir žingsnis skaudžius pėdsakus palieka širdyje ir sąžinėje. Kiekvieną sunkią klaidą dar sunkiau ištaisyti.“
Tęsinys kitame numeryje – papasakosime apie tą poeto sunkią klaidą, kuri vaikų literatūros klasiką paliko istorijos ir literatūros šalikelėje.
Istorikas Antanas ŽILINSKAS
Nr. 26 (30), 2013 m. birželio 29–liepos 5 d.
Kostas Kubilinskas 1961 m.
