Lietuvos Tautinio Atgimimo šauklys ir simbolis, žinomas, kaip ,,Varpo“ leidėjas ir redaktorius, Lietuvos himno autorius dr. V. Kudirka buvo be galo įdomi asmenybė. Spalvingą jo gyvenimą atsiminimuose įamžino buvę bendražygiai, literatai, menininkai. Gerai žinomos įvairios jo gyvenimo peripetijos. Šis pasakojimas skirtas dr. V. Kudirką mylėjusioms moterims.
Literatūros istorikas J. Lebionka rašo: ,,Mūsų labai gerbiamo XIX amžiaus pabaigos rašytojo Vinco Kudirkos (1858 m.-1899 m.) taurios asmenybės paveikslą dar labiau išryškina dviejų kilnių moterų siluetai.
Likimas jas suartino su dr. V. Kudirka skirtingu laiku ir ne tame pačiame krašte, tačiau abi jį karštai pamilo, kritišku jo gyvenimo momentu ištiesė pagalbos ranką ir meilę jam išsaugojo savo širdyse iki gyvenimo pabaigos.“
Tai, kad jaunasis V. Kudirka, elegantiškas, linksmas, iškalbus, grojantis smuiku, eiles kuriantis, buvo moterų numylėtinis ir kompanijos siela mena visi jo amžininkai.
Vilkaviškio mokytojas V. Palukaitis prisimena tokį V. Kudirkos pasakojimą: ,,Visos Kunigų seminarijos turi didesnių ir mažesnių paslapčių. Taip ir Seinuose buvo, štai iš jų viena. Pr. turėjo mylimą ,,cibę“ (merginą A.Ž). Man atėjo į galvą pasinaudoti šia proga. Sode susipažinau su ,,cibe“, parašiau jai odę ir užlipytam voke nusinešiau į klasę knygoje. Profesorius pritykinęs sučiupo laišką, perskaitė mylimosios antrašą ir įsidėjo į kišenių. Odė atrakino man seminarijos kalėjimo duris (1879 m.), bet užrakino tėviškės duris ir tėvo širdį. Tėvas manęs išsižadėjo, aš Paežeriuose esu svetimas.“
Iš Seinų kunigų seminarijos grįžęs į Marijampolę, baigė gimnaziją ir įstojo į Varšuvos universitetą. Ten studijuodamas apsigyveno Ponų gatvėje 24, pas Artichovičius. Gerai išauklėtas, muzikalus, turintis kilnių siekių ir dar poetas, nors ir lietuvis krito į akį Artichovičių dukrai Amelijai. Jaunoji gimnazistė (gimusi 1870 m.) karštai pamilo nuomininką iš Lietuvos. Tai, kad jaunajai lenkaitei V. Kudirka buvo neabejingas, liudija jo noras pasilikti Varšuvoje pas Ameliją dar vienerius metus po studijų baigimo. Bet ,,Varpo“ leidyba ir gyvenimo aukojimas kitai mylimajai -Lietuvai lėmė judviejų išsiskyrimą.
Amelija labai išgyveno taip tragiškai pasibaigusią pirmąją meilę ir vėliau ištekėjo už pono Višinsko. Likimas taip lėmė, kad Antrojo pasaulinio karo sūkuryje Amelija su vyru atklydo į Lietuvą, Vilniaus kraštą. Pasibaigus karui, mokytojavo Nemenčinėje, o vyrui mirus, apsigyveno Antanavilių senelių globos namuose. Kambarėlio draugei ji atskleidė savo paslaptį ir širdgėlą, prisipažino tebemylinti jaunystėje sutiktą Vincą Kudirką ir parodė jos išsaugotas relikvijas, Amelijai dedikuotą fotografiją ir eilėraščius bei muzikinę kompoziciją. Šias jai mielas relikvijas ji norėjo palikti Lietuvos kultūros įstaigoms, bet niekas karo metais tuo nesirūpino. Mirė Amelija 1950 metais ir jos bevardis kapas yra kažkur prie Nemenčinės. O V. Kudirkos relikvijos, po Amelijos mirties, buvo sudėtos į maišą ir sudegintos Antanavilių senelių namų krosnyje.
Valerija iš Vladislavovo (Kudirkos Naumiesčio)
,,Per Tave man nušvito kalėjimo tamsybės, Kaip angelas sargas mane raminai.“ Bičiule! Palaiminta būk! – rašė V. Kudirka mylimajai skirtame eilėraštyje ,,Valerijai“.
Mylimosios Valerijos išlaisvintas iš Kalvarijos kalėjimo (žr. dokumentą*), ir jos rūpesčiu gydytis prie Juodosios jūros, Valerijai skyrė dainą ,,Karvelėli“, vėliau taip plačiai Č. Sasnausko išpopuliarintą Lietuvoje.
O paskutinės, didžiosios, V. Kudirkos meilės pradžia siekė dar tuos laikus, kai jis, Marijampolės gimnazijos mokinys, atvykdavo vasaroti į Sokolupio dvarą (tarp Kybartų ir K. Naumiesčio A.Ž), kur jis mokė dvarinininko Florijonavičiaus vaikus Juozuką ir Stefutę. Florijanovičiai vasaroti į dvarą pakvietė ir giminaičio kilusio iš Gudkaimio, Šakių notaro Olechovskio dukras Valeriją ir Sofiją. Apsukresnė Sofija netrukus susibičiuliavo su jaunuoju gimnazistu, bet deja, simpatiškasis jaunikaitis mieliau rinkdavosi šeimininkų dukters Stefutės dėmesį, kuri net pelnė Vincento bučinį prie dvaro fontano.
Šių jaunų merginų meilės nuotykiai palietė ir Valerijos jausmus. Nesulaukusi iš gimnazisto palankumo, giliai paslėpusi savo meilę, netrukus ištekėjo už nemylimo Merčių (netoli Žaliosios A.Ž) dvarininko K. Kraševskio. Susilaukė dukrelės Marijos. Kai dvarininką palaužė amžiaus liga-džiova, Valerija, po vyro mirties pardavė praskolintą dvarą, su dukrele grįžo gyventi į Šakius, pas tėvą, Šakių notarą Olechovskį. Čia ji vėl susitiko su V. Kudirka jaunu Šakių gydytoju. Graži, jauna trisdešimtmetė ir trisdešimt trejų metų jos mylimasis netrukus pasuks bendru gyvenimo keliu, kuris tęsis septynerius metus. Valerijai šis gyvenimas virs pasiaukojama meile, o Vincui darbas vardan atgimstančios tėvynės. Tikėdamasi sukurti šeimą ir nesulaukdama mylimojo žodžio, Valerija pati pasipiršo. Ir išvydo šaltą žvilgsnį ir atsakymą, ,,aš jau turiu sužadėtinę, Tai Lietuvos literatūra.“
,,Didysis varpininkas“, kaip jį įvardins atgimusi Lietuva, mirė ant mylimos moters rankų. Valerija užspaudė jam akis ir palydėjo į Meištų kalnelį.
Valerija Kraševskienė ant mylimojo kapo pastatė kuklų medinį kryžių. O kas iniciavo akmeninio paminklo statybą? Prieškario Lietuvos kultūros žurnale ,,Naujoji Romuva“, radau tokią žinutę: ,,ligi paskutinių dienų su V. Kudirka draugavęs ir jį nuolat šelpęs Vilniaus veterinarijos gydytojas bakteriologas E. Nonevičius. Profesorius E. Nonevičius prie Rasos kapų Vilniuje už kelis šimtus rublių nupirkęs nulaužto ąžuolo pavidalo paminklą, iškalęs ,,Lietuva tėvynė mūsų“ ir nusiuntęs ant Kudirkos kapo. Paminklą statė Vilniaus inžinierius Sokolovskis (dabar Lvovo universiteto profesorius), kuris turėjo daug vargo, kol surado apleistą Kudirkos kapą. Teko atkasinėti kapus ir patikrinti, ar tikrai Kudirkos kapas. Beieškant Kudirkos grabo kasinėjimu inžinierius Sokolovskis net buvęs areštuotas. Jeigu ne profesorius Nonevičius, gal būt, Kudirkos kapas būtų likęs nežinomas.“
Po mylimojo mirties, Valerija paliko nemielu tapusį Vladislavovą (dabar Kudirkos Naumiestis) ir išvyko į Varšuvą. Čia 1930 m. mirė, palaidota Varšuvos Povonzkų kapinėse Olechovskių šeimos kape. O Valerijos dukra Marija Kraševskytė-Kačanovska, gerbdama motinos mylimąjį V. Kudirką, išsaugojo Marijai dar mergaitei rašytus laiškus iš Jaltos, motinai dovanotų eilėraščių rankraštį ,,Laisvos valandos“. Po Antrojo pasaulinio karo 70-metė Marija V. Kudirkos relikvijas perdavė Lietuvai. Dr. V. Kudirkos laiškai Marijai yra saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje. Prieš penkiasdešimt metų Marija Kačanovska gyveno Lenkijoje, Krapkovicų mieste.
* Jo Prakilnybei Palangos ir Kauno gubernijos žandarų valdybos padėjėjui Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių rotmistrui ponui Semionovui.
Valerijos Kraševskienės, dvarininko Kazimiero Kraševskio našlės, gyvenančios Suvalkų gubernijoje, apskrities mieste Vladislavove (dabar Kudirkos Naumiestis – A.Ž.).
Prašymas
Vincas Kudirka, gydytojas iš Suvalkų gub. Marijampolės apskrities Šakių m., kaltinamas politiniu nusikaltimu, yra suimtas ir nukreiptas į Kalvarijos kalėjimą. Kadangi aš, jo sužadėtinė, žinau, kad jis serga džiova ir kad jam gydytis būtinai reikalingas grynas oras, be to, gyd. Kudirka prieš suėmimą grįžo iš Sevastopolio, kur jis gydėsi, todėl išdrįstu prašyti Jūsų Prakilnybę pagreitinti Jūsų vedamą tardymą ir jo medžiagą perduoti kur reikia; kol tai nebus padaryta, turiu garbę nuolankiausiai prašyti Jūsų Prakilnybę išleisti iš kalėjimo minėtą Kudirką, pateikus atsakingam asmeniui savo garantiją. Drįstu turėti viltį, kad Jūsų Kilnybė neleisite, kad įkalinimas vieną žmogų nuvestų į kapą, o kitą privestų prie visiško nuskurdimo.
Laukiu šio Jūsų Kilnybės viltį teikiančios rezoliucijos. Turiu garbės pasilikti su nuoširdžia pagarba.
Valerija Kraševskienė 95 m. liepos 21 d.
————————————–
Dr. Vinco Kudirkos mylimosios kapą gaubia užmarštis
Dr. V. Kudirkos, „Tautinės giesmės“ autoriaus, asmenybę, jo kūrybinį palikimą yra išnagrinėję žymiausi Lietuvos literatai, istorikai. Tačiau vieną mažą paslaptį pabandžiau atskleisti Nemenčinėje, kur dar ir dabar gyvena moteris, pažinojusi V. Kudirkos studijų laikais Varšuvoje mylėtą jauną merginą Ameliją Artichovič.
Meilės romanas Varšuvoje
Prof. J. Lebionka, ėjęs dr. V. Kudirkos gyvenimo keliais, dar 1960 metais lankėsi Nemenčinėje ir surado moterį, kuri pažinojo jo Varšuvos laikų meilę. Studijuodamas Lenkijoje, V. Kudirka nuomojosi butą Varšuvoje, Ponų g. 24, pas Artichovičius. Šeimininkų dukra Amelija tuo metu mokėsi gimnazijoje, bet V. Kudirkai baigus studijas jau buvo subrendusi gražuolė. Tik Amelijos tėvų pasipriešinimas lenkaitės ir lietuvio santuokai abu įsimylėjėlius atskyrė amžiams. Amelija ištekėjo, bet visą gyvenimą slapčiausioje vietoje laikė V. Kudirkos nuotrauką ir jai skirtos kūrybos pluoštelį.
Po Antrojo pasaulinio karo Amelija apsigyveno Nemenčinėje, ten mokytojavo ir 1950 m. mirė Antavilių senelių namuose.
Kelionė į Nemenčinę
Istorinės paieškos nuvedė į Vilnių, kur pavyko apklausti tris moteris, prisimenančias Ameliją.
Mokytojaudama Nemenčinėje Amelija gyveno lenkės Marijos Černis šeimoje. Jų namelis stovėjęs miestelio centre. Nuvykau į Nemenčinę, tikėdamasis ką nors sužinoti apie paslaptingąją Ameliją. Seniūnijoje man patarė užsukti į Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnaziją. Mokykla pavadinta garsaus 1831 m. sukilimo vado garbei. Tai jo dalinyje kovos kelią pradėjo garsioji sukilėlių kapitonė Emilija Pliaterytė.
Gimnazijos muziejaus vedėja Irena Karpavičienė, vartydama mokyklos istorijos metraščio puslapius, tarstelėjo, jog galbūt Ameliją prisimins mokytoja pensininkė Violeta Taranovskaja, buvusi Amelijos mokinė.
Po neilgų paieškų Kranto gatvėje suradau ieškomą butą. Duris atvėrusi garbaus amžiaus buvusi rusų kalbos mokytoja prisiminė, kad pokaryje jos mokytoja iš tiesų yra buvusi mano ieškomoji Amelija Artichovič. Senolės atmintyje išlikęs tik valingas Amelijos būdas.
Namelio, kuriame gyveno Amelija, nebelikę. Buvusių šeimininkų dukra Katažina Černis-Gaidamovič, šiuo metu vilnietė, tik patvirtino tą faktą, kad Amelijos šeima tikrai ten gyveno. Tuomet buvusi dar mokinukė, pašnekovė prisiminė, jog Amelija, gyvendama M. Černis namuose, mėgdavo bendrauti su mergaitėmis – šeimininkų dukromis Danute, Barbara ir Katažina. Ją netgi parengė mokyklai. Moteris pasakojo, kad Amelija mėgo praustis šaltu vandeniu, buvo labai pamaldi, dažnai prisimindavo išvykusį į užsienį savo sūnelį. Gali būti dar išlikę keletas Amelijos draugų rašytų laiškų, kurių ponia Katažina pažadėjo paieškoti šeimos archyve.
Kelias nuvedė į Antavilius
Mano minėtas profesorius J. Lebionka, rašydamas apie savo apsilankymą Antavilių pensionate, mini, jog čia dar suradęs vieną globotinę, gyvenusią su Amelija. Po šios mirties likę asmeniniai daiktai buvo sudeginti. Kambarėlio, kuriame abi gyveno, draugei Amelija esą rodžiusi V. Kudirkos fotografiją ir išsitariusi, kad Vikentijų (V. Kudirką) mylėjusi visą gyvenimą.
Su viltimi surasti kokį nors Amelijos laikus menantį dokumentą užsukau į švytintį po rekonstrukcijos Antavilių pensionatą. Senus laikus primena tik pokaryje pastatyta „Mergaitės su ąsočiu“ skulptūra. Dokumentų iš to laikotarpio neišlikę, asmens bylos saugomos tik nuo 1970 metų.
Ilgai vaikščiojau po Antavilių kaimo kapinaites, ten, kur po nežinomo kapo velėna ilsisi galbūt pati tyriausia dr. V. Kudirkos meilė – Amelija.
Netikėtas prisiminimas
Antaviliuose suradau kai ką kita. Dar vaikystėje pažinojau vieną to metu įžymybę. Tai buvo nuo Gižų krašto, iš Rūdos kaimo, kilęs Lietuvos komunistų partijos I suvažiavimo delegatas Pranas Botyrius. Tuomet man įstrigo kaimiečių pasišaipymas, išsakytas P. Botyriui lankantis tėviškėje, Rūdos kaime, mano tėvų sodyboje. Esą, kovojai už gerą gyvenimą, o senatvę sutinki ubagyne. Tai buvo apie 1955 metus.
Antavilių pensionato darbuotoja man surado 1953 metais atvykusiųjų į senelių namus sąrašą su P. Botyriaus pavarde.
Iš autoriaus knygos “100 Vilkaviškio krašto istorijų”
