Viešnagė gimtojoje šalyje Vokietijoje gyvenančiai V. Vachter paliko siaubingą kartėlį ir visiško bejėgiškumo bei apmaudo jausmą, jau nekalbant apie didžiulį pyktį, nuoskaudą. Visus šiuos neigiamus jausmus sukėlė kilnaus noro vedinas apsilankymas Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiame renginyje.
Taigi toliau pasakoja V. Vachter: „Spalio 14-ąją atvykome su drauge S. ir jos neįgaliu sūnumi R. į renginį ATB. Tai buvo mano dovana jos jubliejaus proga. Neįgalus draugės sūnus, sergantis VCP (vaikų cerebrinis paralyžius), laukė šio renginio vos ne kalendoriuje dienas užbraukdamas. Jis norėjo būti kuo arčiau scenos, kad galėtų šokti ir geriau matytųsi, todėl nusprendėme, kad stovimos vietos šiame renginyje mums geriausiai tiks. Vakaras prasidėjo sklandžiai. Mus prie įvažiavimo pasitiko puikiai nusiteikęs apsaugos darbuotojas, paaiškino, kokia parkavimosi tvarka ir kaip privažiuoti iki įėjimo.
Scenos dešinėje pusėje laukėme beveik pusantros valandos, kol pasirodys ATB DJ. Apsaugos darbuotojai mus pastebėjo dėka R., kuris su savo miela šypsena vis bandė su vienu iš jų pasisveikinti. Jaunuolio ligos simptomų yra neįmanoma nepastebėti. Apsaugos darbuotojai su užuojauta tolerantiškai paduodavo pasisveikinimo kumštukui atsaką. Keturi apsaugos darbuotojai prie scenos. Nors ir nereikėjo jokios pagalbos, jautėmės saugiai.
Kai pasirodė pagaliau laukiamas DJ, viena linksma kompanija, pavartojusi daugiau alkoholio, pradėjo grūstis link scenos. Viskas kaip ir normalu. Tik vienam iš jų nepatiko draugės neįgalus sūnus. Jis mano 1,50 m ūgio draugę ir jos neįgalų sūnų apipylė alumi. Kai ši bandė apsiginti, vyriškis pradėjo ją spardyti. Aš buvau užsisukusi į sceną ir šio incidento nemačiau. Tik pamačiau, kaip to vyro draugė bandė užduoti R., o apsaugos darbuotojas nustūmė nuo mano draugės apsvaigusį vyriškį. Aš vos spėjau sugriebti moters ranką ir paklausiau, ar ji nemato, kad šis jaunuolis neigalus? Apsauginis, esantis prie mūsų, iškvietė pastiprinimą. Atrodė, kad kaip ir viskas pasibaigė.
O tai tik buvo košmaro pradžia. Atėjęs apsaugos darbuotojų pastiprinimas išvedė iš salės tos pačios kompanijos vaikiną. Ne tą, kuris užvirė košę, bet mes jau nesigilinome už ką.
Jo mergina puolė mano draugei S. į plaukus, išplėšė jai ausį. Vos spėjau šią nutraukti, puolė kita. Spėjau ją nutraukti, atsisuku – stovi aukštas vyras baltais marškiniais prie mano draugės ir tempia ją. Maniau, dar vienas skėrys puola S. Puoliau ir nuo to gelbėti. Bet šis buvo apsaugos vyresnysis ir aš per anksti apsidžiaugiau, manydama, kad jis atėjo jos apginti. Pasirodo, jis ją vedė lauk! Moterį, kurios neįgalus sūnus stovėjo šalimais, į jį jis net neatkreipė dėmesio. Taip ir būtų jį palikęs vieną stovėti, bet mano draugė kaip mama liūtė, nepasidavė ir visame triukšme rodė jam, kad čia stovi dar jos vaikas. Įsikišau, žinoma, ir aš. Bandžiau paaiškinti, bet tokiame triukšme susikalbėti buvo neįmanoma. Tikėjausi, užkulisiuose bus galima susikalbėti, bet didysis viršninkas pagrasino man iškviesti policiją. Aš paprašiau jo būtinai iškviesti, taip pat prisistatyti ir paaiškinti, kodėl mus išveda iš renginio. Paaiškinimas – mes sukėlėme incidentą, prisistatyti jis man neprivalo, o kai pasakiau, kad ne tam teisę studijavau, kad su manimi taip elgtųsi laisvoje teisinėje valstybėje, baltasis ponas pasikeitė, paaiškino, kad jeigu aš noriu kreiptis į policiją, ji yra antrame aukšte, o pats pradingo kambaryje, kuriame buvo jo kolegos, o gal geriau juos pavadinti jo pavaldiniais.
Pamaniau, kad esu trilerio kine. Mano draugei 50, jos sūnus neįgalus su spindinčia šypsena, aš dviejų anūkų močiutė ir mus išveda už muštynes. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Laiptais užskridau į antrą aukštą. Policininkus radau lengvai. Jie, kaip priklauso pareigūnams, buvo malonūs, išklausė. Pakvietė dar kitus du pareigūnus, šiems visa drebanti iš susijaudinimo dar kartą turėjau viską papasakoti. Stengiausi kuo trumpiau, kad nepradėčiau iš nuoskaudos verkti. Šie irgi kantriai išklausė, manė, kad nepastebėjau kaip susimirkčiojo. Dar viena netyčiukė auka. Bet nepradės gi ieškoti teisybės ir dėl dviejų moterų su neįgaliu vaiku pyktis su baltuoju ponu. Bandė mane rimtais maloniais veidais įtikinti, kad asmens apsaugos vyresnysis neprivalo prisistatyti, jam galioja konfidencialumo statusas, o mes esame „viešuma“. Jauniems pareigūnams palinkėjau sveikų vaikų, matydama, kad toliau ieškoti teisybės neverta.
Baisiausia man buvo šiame košmare tai, kad mane ramino neįgalus R. Jis jautėsi kaltas, kad aš verkiu! Man susidarė įspūdis, kad jam normalu, kad iš jo tyčiojasi ir jį gali apginti tik mama.“
V. Vachter šiuo laišku pirmiausia kreipėsi į Kauno „Žalgirio“ arenos vadovybę, prašydama dėl inicidento kompensacijos už bilietus (195 eurų) ir už sugadintą vakarą moralinei žalai atlyginti tris bilietus savo draugei į tokią vietą, kur jų nenuskriaus. Deja, jokio atsako negavo. Nepavyko ir prisiskambinti…
