DAN
Dan… Dan… Dan… – gaudžia Gižų bažnyčios varpas.
Takeliais palei Rausvę Šilkalnio moterys ir vaikai
Basomis mina juodą paupio taką ir už Paikio upelio
Panyra į Gižų dvaro liepų alėją, ašaromis laistytą.
Senoliai kalba, kad liepas sodinant baudžiauninkės
Ašaromis laistė, o neklusniuosius pievoje, Plaktine
Vadinamoje, kur už Dailidienės klojimo, plakė.
Vasarą liepos žiedais apsipila ir kvepia medumi,
O bičių vaškas kvepia bažnyčioje, kur žvakes
Uždega zakristijonas Lenkaitis, ir netrukus
Kunigas lotyniškai žegnoja parapijiečius: „In nomine patrae, et filii…“
Nuo viškų suskamba moterų balsai,
Rankeles suglaudęs maldai suklumpa
Ir Šilkalnio vaikeliai, tvirtai pasiryžę nenusidėti,
Visą savaitę juos tikėjimo tiesų slapta mokė
Ne iš kantičkų, o iš gyvenimo jaunas kunigas Juozas Užupis.
Juos mokė ne tik maldų, bet ir gyvenimo tiesų.
Jo vardą nešiosiu nuo pirmos išpažinties giliai širdyje
Ir po 50 metų apkabinsiu tėvelį Užupį Juozą,
Veik sulaukusį 100 metų, medinėje Prienų bažnyčioje.
„Jeigu nutolsi nuo Dievo, – mokė, – būk maloningas žmonėms,
Daryk gera ir mylėk visus lygiai“.
Tie žodžiai lydėjo suklydimų bei paklydimų metais
Ir virto gyvenimu, kai žmonės džiaugėsi mano
Darbais ir poelgiais.
…Šviesusis kunige, prie tavo kapo sukalbėjau tris „Sveika, Marija“.
