KUR
Kur nameliai, namai už klojimo seno,
Ten rytais, kylant saulei, sugirgžda
Seno šiaudiniu stogu namo durys.
Ir kibirai sutarška plūktoje asloje. Ten
Prie krosnies ugnies liežuviai apšviečia
Šviesų motinos veidą. Ir tyliai suskamba
Daina lyg ryto malda iš motinos lūpų.
Ji ilgisi motinos savo, kuri jos neaugino,
Tad ir melodija graudi, ir žodžiai skaudūs…
Ji skamba man ir dabar, kai uždegu
Žvakelę ant jos kapelio Rūdos kapeliuose,
Tuomet ir mano lūpose suvirpa pirmieji
Graudžios dainos žodžiai lyg atodūsiai:
„Pavasaris žaliasis jau skrieja laukuose,
O kurgi, kurgi rasiu, mamyte, aš tave,
Kai po stiklo langeliu alyvos sužydės?
Ant tavo kapo, mama, lakštutė sučiulbės.
Lakštingalos balselis skambės tyliai tyliai…
Aš nuo tavęs, mamyte, atskirta amžinai.
Man dienos dabar pilkos ir naktys be žvaigždžių…
Ant tavo kapo, mama, pirmas gėles nešu.
Pamerksiu daug žibučių, lai gražiai žydi jos,
Ilsėkis, brangi mama, ir lauk savo dukros.“
Kai švelnus motinos balsas ištirpsta
Tamsios virtuvės kertėse, atrodo, kad skrieju
Svajų taku, kur gęsta ilgesinga graudi daina,
Tuomet mane iš patalo šilto kelia virkaujantį
Nuo darbo sudiržusios rankos, jos šiltos
Ir įkelia mane kubilan, kur paskendęs muilo
Putose lyg jūroje, lyg rojaus debesyse.
…Išpraustas stoviu ant šiltos krosnies pado,
Rankšluosčiu gobiamas lyg pasakų princas.
Juntu šiltą motinos kvėpavimą.
