PER
Per ražienas, susiūtas rudens voratinklių siūlais,
Pirmą kartą iškeliauju mokyklon, po pažastimi
Spausdamas elementorių „Saulutė“ ir porą pieštukų,
Kuriais lyg hieroglifais marginti pradėsiu sąsiuvinį.
Tą rytą per ražienas ėjau lydimas kaimyno, jau
Pusbernio Algimanto Mickevičiaus, kuris pradinę
Mokyklą baigs 16-os metų. Susigūžęs sėdėsiu
Paskutiniame suole, kur mane alkūne niukins
Antrametis pirmokas Bielskų Jonas, peraugęs pirmą klasę,
Gižų bažnyčios špitolninko sūnelis. Krapštausi
Pakaušį ir graužiu obuolį, kol mokytoja, liesa kaip
Lazdyno šaka, marga suknele švytinti
Mą nesuprantama mokslo šviesa. Vėliau sužinojau
Jos neįprastą vardą – Izabelė Zapūstienė. Ir ji
Glosto mano trumpai nukirptus plaukus, kviečia
Prie lentos, kur įrašau vienintelį man žinomą
Žodį didžiosiomis raidėmis MAMA. Ir jau po šešių
Mėnesių su Jonu brendu į Gižų miestelį, kur Jonas
Perka duonos ir žibalo, o aš miestelio bibliotekoje
Iš gražuolės vedėjos Gražinos rankų paimu
Pirmą knygą, ukrainiečių liaudies pasaką PIRŠTINĖ.
Skaitau greitai, tiesiog ryju knygeles, net naktį
Lovoje prožektoriaus šviesoje nyru į kelionių po
Pasaulio platybes klajones. Tik aritmetika stringa –
Į galvą nelenda daugybos lentelė. Daug metų jau slegia
Pečius, o mokyklėlė Kazlausko stuboje išliko
Lyg stebuklų šalies pilis tolimose planetose.
…Kur vaikystė bėgiojo po laukus ir pievas
Ir pavasarį rūgštynės buvo gardžios
Lyg medus iš gimtojo parausvio pievų.
