TĄ
Tą rytą, kai liepos pakvipo medumi,
Labai anksti, gal šeštą valandą ryto,
Kieme sugirgždėjo šulinio svirtis.
Ten tėvas girdė kolūkio arklius, o mama
Švelniai glostė man galvą, sakydama:
– Kelkis, mano užvadėli, laikas važiuoti!
Rankoje spaudžiu storą naminės duonos
Riekę su šmulte užteptą. Ir dardu vežimo
Gale sėdėdamas į Antupius, kur Šilkalnio
Ir Antupių vyrai matuos pievoje žymes ir įbes
Kastuvus ten, kur juoduoja būsimos žiemos
Šilima – durpės. Iš gilios duobės į krantą jas
Išmes tėvas spatu, tas ledynmečio liekanas.
Iš ten, kur augo lazdynai, jų kevalai sproginės
Ant kranto. Gal juos raiškė mūsų prabosčiai,
Medžioję mamutus ir elnius, kad išgyventų.
Jų nuogi urvuose vaikeliai ir suvargę senoliai.
Kaimynas Jonas Linka vedžioja po juodą zumplą
Bėrį, tėvas ją drebia į medines šlypkes, ir nutįsta
Juoda durpių juosta, kurią vėliau peiliu ilgu kotu
Pjaustys lyg sviestą. O po savaitės sesuo, aš
Ir mama eisime Ilgalaukiu per mišką, kur pievoje
Durpių plytas vartysime, kantuosime ir dar po
Savaitės jos vežime keliaus į malkinę.
…O šiandien mes po darbo valgysime pusryčius –
Lauknešėlį iš motinos margos skarelės.
