VAI
Vai, baltame sniege ištįso rogių kelias.
Stasys Vizbara niūkčioja arklioką, ką tik atsivedęs iš
Kačergiaus kluono kolchozo arklį.
Bėris nerimsta, jis ilgisi šeimininko,
Išvežto į Sibirą, įskundus kaimynui X –
Tegul jo vardas išnyksta iš kaimo atminties.
Tik Kazys Šulinskas jį prisimins
Sugrįžęs 1956 metų pavasarį iš Sibiro tolių,
O vėliau abu susės ant grabkrančio po kolchozo darbų
Ir su buvusiu priešu mauks Šilkalnyje varytą samagoną,
Užkąsdami lašiniais ir šutinta bulve,
Abu prisimins jaunystės šokių siautulį,
Kai tuomet jauni štakietais skladė Antupių kaimo vyrams pakaušius
Dėl vienos gražuolės, kurią vėliau nuvilios amerikonas iš Gižų,
Stebindamas gižiečius pasistatęs Amerikos kaubojų rančas menančią stubą,
Vienintelę Vilkaviškio ir Marijampolės apskrityje.
Pro Rimavičiaus „špokinyčią“ link liepkelio slysta Vizbaros rogės,
Pilnos iš mokyklos grįžtančių Šilkalnio snarglianosių.
O jų didžiausias bidintelis Bielskų Jonas išstums mane iš rogių
Ir aš išvirsiu į Zaleckynės griovį,
Pilną minkščiausių pasaulyje sniego patalų…
