ČIA
Čia kyla baltas atminties rūkas
Virš Rausvės žalių krūmynų.
Kur žala karvė rupšnoja žalią atolą
Ir žali žiogai goglinėja lyg pasiklydę vaikystės pasakų elfai,
Kur Grigaičio trobelė margų žiedų jūroje,
Kur Barzdaičio gilynė lyg Dzūkijos Ūlos akis
Vilioja vėsuma ir gelme. Ten,
Kur pavasarį lydekos kelia tuoktuves,
Ten Baršauskų Antano armonika graudžiai verkia prie siauro liepto
Ir skrieja melodija link Galecko sodybos gluosnių.
Švendruose raudės miega, vėžių patalai,
Upės kranto urveliuose pakloti lyg varlių kurkulai pavasarį.
Vasarą, birželio pradžioje, per Antanines, o gal per Jonines (jau neatsimenu), šienapjūtės
Pradėtuvės.
Tada Bulkauskų Vitas galanda dalgį, išplaktą kaimyno
Aksavero Kairio kaire ranka, metalo kieto plaktuko dūžiai
Ataidi Karvelių kieme,
Kur baikščios Karvelio dukrelės
Garbanotais sruogomis ir murzinais vaikystės veidais
Slepia būsimų baltaveidžių nuotakų grožį.
