„Mes atidavėm viską Tėvynei -/ Jaunystės dienas kaip gėles, / Mūs tėvai savanoriai ją gynė / Ir šauliai lygiai taip, kaip ir mes!“ (Iš partizanų dainos).
Prieš porą metų vienam iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų vadų – Antanui Baltūsiui-Žvejui sukako 100 metų. Deja, sulaukęs vos 33 metų, jis žuvo nelygioje kovoje su okupantais…
A. Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio apskrityje Gulbiniškių kaime pasiturinčių ūkininkų Antano ir Onos Baltūsių šeimoje. Be Antano, šeimoje dar buvo sesuo Anelė ir 4 broliai: Jonas, Jurgis, Feliksas ir Vincas. Baigęs Šakių gimnaziją Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jos nebaigęs pradėjo mokytojauti. Gabus, linksmas, sportiškas jaunuolis mokėjo Anglų ir vokiečių kalbas. 1940 m. eksternu jis baigė karo mokyklos aspirantūrą. Vokiečių okupacijos metu trumpai tarnavo policijoje.
1945 m. pavasarį Antanas įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą ir lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. A. Baltūsis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį jis tapo Tauro apygardos vadu. Vėliau žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, jis laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas.
A. Baltūsis paskelbė, jog laisvės kovotojų organizacija yra karinė organizacija, todėl jai privaloma kariška drausmė, pagarba ir paklusnumas vadams. A. Baltūsis sukūrė partizanų gyvenimą ir veiklą reglamentuojančias instrukcijas ir statutus, aktyviai kovojo prieš Lietuvos kolonizaciją ir žemės ūkio kolektyvizaciją. Tauro apygarda buvo viena iš tų, kur miško broliams buvo privalu dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformas. Jas siūdavo nelegaliai. A. Baltūsio iniciatyva buvo nustatyti ir pagaminti pareigybiniai skiriamieji ženklai, sutvarkyta apygardos teritorinė-administracinė struktūra, štabo raštvedyba, išleisti nurodymai rinkti ir kaupti partizanų kūrybą, saugoti archyvus.
Apygardos vadas nuolatos tobulino partizanų karinį pasirengimą, organizavo kursus puskarininkių ir viršilų laipsniams gauti, įsteigė karo lauko teismą. Žvejys pasižymėjo išskirtiniu įžvalgumu ir intuicija. 1947 m. jo dėka išaiškėjus Juozo Markulio-Erelio išdavystei, visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimas, J. Markulio pasiūlymu turėjęs įvykti sausio 18 d., A. Baltūsio iniciatyva buvo perkeltas į sausio 12 dieną. Suvažiavimas įvyko Tauro apygardoje – netoli Pilviškių ūkininko sodyboje. Čia buvo nuspręsta Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) būstinę perkelti į Tauro apygardą. A. Baltūsis tapo VGPŠ viršininku. Tokiu būdu, jo dėka pavyko išvengti visų Lietuvos partizanų apygardų vadų žūties. Jam pavyko užmegsti ryšius su daugumos partizanų apygardų štabais ir tokiu būdu apriboti Markulio destrukcinę veiklą. Į Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) prezidiumą A. Baltūsis įtraukė ir legaliai gyvenančius kovotojus už laisvę: V. Selioką, J. Bazilevičių, kun. J. Stankūną, A. Miškinį ir kitus. Ypač daug dėmesio jis skyrė ryšiams su Vakarais. Tuo tikslu jis 1947 m. organizavo net du žygius į Vakarus per „geležinę“ sieną: gegužės mėnesį – Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno, o gruodžio mėn. – J. Lukšos ir Kazimiero Pyplio. Dėl tokio įžvalgumo ir gerai užsimaskavusio priešo J. Markulio demaskavimo, A. Baltūsis susilaukė teigiamo įvertinimo ir kitų partizanų apygardų vadų tarpe.
Partizanų ryšininkė Julija Čepaitytė-Simanaitienė-Undinė prisiminė: „Žvejys“ buvo neeilinis kovotojas Lietuvos Rezistencijoje. Jis buvo labai drausmingas ir tvarkingas, be galo reiklus sau ir to reikalavo iš kitų. Kova dėl Tėvynės laisvės jam buvo šventas reikalas. Jis viską gerai apgalvodavo, pasverdavo visus „už“ ir „prieš“ ir tik po to tardavo lemiamą žodį. Buvo labai darbštus ir daug rašė. Baltūsis labai nemėgo tuščių kalbų. Net ir nežmoniškai sunkiomis partizaninio karo sąlygomis būdavo tvarkingas ir švarus, visuomet pasitempęs, orus ir išdidus. Sovietinė propaganda skelbė netiesą apie partizanų vadų žiaurumą. Tuo tarpu tikrovė buvo kitokia. Partizanų vadovybė neskubėdavo vykdyti mirties nuosprendžių, todėl neretai išvengdavo atpildo ir tie, kurie jo buvo nusipelnę. Ne kartą girdėjau kaip „Žvejys“ sakė savo kovotojams, kad aukščiausia bausme reikia bausti tik tuos, kurie tikrai to nusipelnė. Jis sakė, kad jeigu žmogų bausti mirties bausme, tai reikia tikrai įrodyti jo kaltumą, viską apsvarstyti ir jokiu būdu nedaryti skubotų veiksmų. Jo iniciatyva buvo paruošta veiksminga perspėjimų išdavikams sistema, kuri ne vienam padėjo išsipainioti iš čekistų užmesto “voratinklio.“
Kadangi A. Baltūsis buvo vienas iš garsiausių laisvės kovotojų vadų ir pridaręs daug nemalonumų okupantas, pastarieji jį šmeižė ir juodino. Sionistai jį kaltina naikinus Pilviškių valsčiaus žydus ir Maidaneko koncentracijos stovyklos kalinius. Tačiau istorikas Stanislovas Buchoveckas, kuris šiuos kaltinimus specialiai tyrė, nenustatė jokių A. Baltūsio veiksmų prieš vietinę žydų bendriją. Be to paaiškėjo, kad pats A. Baltūsis buvo nacių suimtas, nes atsisakė prisidėti prie žydų persekiojimo. Pilviškių žydų naikinimo metu Baltūsis mokytojavo Vištyčio mokykloje. Vėliau jis priklausė policijos batalionui, kuris saugojo strateginius objektus. Po to šį batalioną dislokavo Maidaneke, kur jie vykdė išorinę apsaugą. Jokiose žudynėse jie nedalyvavo. (A. Poška. Antano Baltūsio-Žvejo atminimas kaltinimus atlaikys. Lietuvos žinios, 2016 05 02).
Tauro apygardos laisvės kovotojai buvo vieni iš aktyviausių Lietuvoje. Jie reguliariai leido ir platino pogrindžio spaudą, įvairiais būdais trukdė okupantams organizuoti „rinkimus,“ dalyvavo daugybėje mūšių su okupantų kariuomene. 1947 m. buvo užpulti Pajevonio, Gižų, Žaliosios, Keturvalakių, Kačerginės, Jiezno miesteliai, Buktos ir Pagerinamo dvarai, Antanavo spirito varykla, Antupių tarybinis ūkis ir kiti objektai. Stengdamiesi apsirūpinti maistu bei pinigais ir neskriausti ūkininkų, partizanai užpuldinėjo tarybinius ūkius, pienines, kooperatyvus, finansų skyrius. Aktyvius kolaborantus jie perspėdavo ir, jeigu šie nesiliaudavo vykdę savo juodus darbus, įsiviliodavo juos į pinkles ir sunaikindavo. 1946 m. birželio 4 d. Grybinų kaime prie Šunskų pasaloje buvo sunaikinta daugiau kaip 20 stribų ir partinių aktyvistų. 1947 m. vasario 18 d. partizanų suorganizuotose fiktyviose sužadėtuvėse Marijampolėje buvo sunaikinti keli miesto partijos veikėjai. Visoje Lietuvoje (ir ne tik) nuskambėjo Tauro apygardos partizanų operacija Opšrūtuose. Šiame kaime, kuris yra tarp Vilkaviškio ir Pilviškių, ki 1941 m. gyveno daug vokiečių, kuriuos lietuviai vadino „prūsais.“ 1940 m. rusams okupavus Lietuvą, 1941 m. žiemą vokiečiai repatrijavo į Vokietiją. Į jų vietą iš tuometinio „Suvalkų trikampio“ į Opšrūtus buvo perkeltos kelios dešimtys rusų šeimų. Antros okupacijos metu, 1944 m. iš „plačiosios tėvynės“ atvyko dar keliolika šeimų. Tarp jų buvo ir karo dalyvių, kurie nenorėjo grįžti į savo tėvynę. Šie nevalyvūs, apsileidę kolonistai greit nugyveno tvarkingus ūkius, apleido žemes. Nors jie ir tinginiavo, tačiau valdžios buvo atleisti nuo prievolių, gavo negrąžinamas pinigines pašalpas, gyvulių, miško ir kitų lengvatų, kurios lietuviams nebuvo taikomos. Kolonistai susibūrė į žemės ūkio kooperaciją, o gyventojus, kurių žemės pateko į jų valdas, okupantai paprasčiausia ištrėmė. Kolonistai gavo ginklų ir susitelkė į didelį, ginkluotą būrį. Jie be gailesčio terorizavo apylinkėse gyvenančius lietuvius. Pagal jų įskundimus žmonės buvo suimami ir tremiami. Dėl to daugelis išbėgo į miškus, o kolonistai persekiojo jų šeimas. Lietuviai privalėjo už kolonistus važiuoti į pastotes ir atlikti įvairius darbus. Gyventojai buvo bejėgiai atsilaikyti prieš tuos ginkluotus kolonistus. Tauro apygardos vadovybė nutarė šiuos suįžulėjusius kolonistus išrūkyti. 1947 m. lapkričio 12 d. Žalgirio rinktinės vadas Šturmas su 70 vyrų pasiruošė šiai operacijai. Dar prieš tai lietuvių ir rusų kalbomis buvo paruošti atsišaukimai ir įspėjimai, kuriuose Lietuvos partizanų vadovybė įsakė per mėnesį išsikraustyti iš Lietuvos visiems naujai atkeltiems ar atsikėlusiems rusų kolonistams. Tačiau kolonistai šiuos įspėjimus ignoravo. Partizanų žvalgyba nustatė, kad Opšrūtuose yra 35 ginkluoti rusai. Pora dienų prieš operaciją, kad nukreipti okupantų dėmesį, kovotojai užpuolė valstybinę Antanavo spirito varyklą. Po to patraukė į Opšrūtus. Sutemus vieni partizanai su kulkosvaidžiais užtvėrė kelius į kaimą, o kiti, pasidaliję į 8 grupes, apsupo kaimą ir sutartu laiku puolė. Buvo tikslas – pralieti kuo mažiau kraujo ir nuginkluoti kolonistus. Tačiau šie ėmė priešintis. Jie šaudė pro langus ir nesileido į kalbas. Tuomet partizanai atidengė ugnį. Žuvo 36 kolonistai. Likę gyvi rusai išbėgo į Vilkaviškį ir Pilviškius, o 1948 m. pavasarį dauguma jų spruko į rytus. Opšrūtų kaimo kolonistų žlugimas plačiai nuskambėjo. Tarp atvykusių iš Sovietų sąjungos gilumos rusų kilo panika. Esą lietuviai sukilo ir šaudo rusus. Daugelis jų grįžo į „plačiąją tėvynę.“ Tokiu būdu, šie Suvalkijos partizanų veiksmai sustabdė ne tik rusų plūdimą į Vilkaviškio apskritį. Jie sustabdė jų plūdimą į Suvalkiją ir į visą Lietuvą. Ateityje daugelis atvykstančių rusų mieliau rinkosi Latviją, Estiją ar Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį, kur ne taip pavojinga gyventi.
Gaila, tačiau daugelio planų A. Baltūsis nespėjo įgyvendinti. 1948 m. vasario 1 d., išdavus MGB agentei Tiesai, gimtąjame Gulbiniškių kaime Motiejaus Baltrušaičio sodyboje A. Baltūsis-Žvejys ir du štabo apsaugos partizanai: Juozas Balsys-Dobilas bei Pranas Žaldaris-Šapalas buvo apsupti kariuomenės. Neturėdami kitos išeities jie nusišovė. Manoma jog jų palaikus okupantai nuvežė į Kauną. Užkasimo vieta nenustatyta iki šiol.
Laisvės kovotojai įvertino A. Baltūsio nuopelnus Tėvynei. 1950 m. birželio 1 d. jis buvo apdovanotas po mirties visų trijų laipsnių Laisvės Kovos kryžiais (su kardais), o 1997 m. gruodžio 17 d. A. Baltūsiui-Žvejui buvo pripažintas kario savanorio statusas. 2002 m. spalio 31 d. LR Prezidento dekretu jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis.
(P. Gaidelis. Didvyriai nemiršta: Antanas Baltūsis-Žvejys, llks.lt, 2015 m)
