Gegužės 18 d. Marijampolės kultūros centro Daukšių skyriaus salėje vyko Juozo Šeimio knygos „Nojaus ugnis runose“ pristatymas. Tai jau trečioji ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomo senųjų raštų skaitytojo tik jam pačiam žinomais metodais marijampoliečio, kilusio iš Daukšių, knyga (pirmosios dvi – „Gališkos runos“ ir „Egiptas, skitai ir litai runomis“).
Naujojoje knygoje pateikti gimtojo krašto tyrinėjimai, neužfiksuoti jokiuose oficialiai pripažintos istorijos šaltiniuose. Tokia mintis tyrinėtojui kilo gimtųjų Daukšių apylinkėse radus titnaginių strėlių antgalių, akmenų, išmargintų Egipto piešininių hieroglifų raštais, – tokiais, kokie užrašyti ant faraonų sarkofagų, o juos perskaičius atsivėrė sąsajos su Egipto dievais. Pats knygos autorius, pats surinkęs daug archeologinės medžiagos, naujojoje savo knygoje komentavo acheologinių radinių įrašų simboliką.
Knygos pristatymo popietės vedėja Milda Jonkienė priminė seną pasakymą, virtusį kone legenda: runas kaip raštą žmonėms padovanojo dievai. „Gegužės 18 d. visame pasaulyje – Muziejų dienos renginiai, o štai Daukšiuose unikalus žmogus sugeba atverti praeities skrynią“, – kalbėjo popietės vedėja. O pats knygos autorius buvo lakoniškas: „Turėčiau medžiagos dar kelioms knygoms“.
Knygos „Nojaus ugnis runose“ leidybos iniciatorius – Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockas. Ne tik nauja knyga galima džiaugtis: yra vilties, jog Daukšiuose, garsėjančiuose slaptais keliais (neseniai buvo čia tyrinėta kūlgrinda), gausiais archeologiniais radiniais, bus įkurtas muziejus, talpinsiantis būtent šiame krašte rastus archeologinius praeities liudytojus, kurių ne vien J. Šeimys prikaupęs.
Prisimindamas savo kelią į didžiąją gyvenimo aistrą – runas, J. Šeimys negailėjo gerų žodžių Daukšių mokyklos mokytojams: čia dirbę pedagogai šviesuoliai, turėję didelės įtakos jo aistrai: direktorius Anusauskas, dėstęs istoriją, lietuvių kalbos mokytoja Brusokienė, auklėtojas Linonis, skatinęs kolekcionavimo aistrą.
Daukšių apylinkėse būsimasis runų skaitytojas tuomet aptikdavo daug archeologinių radinių, ėmė juos kaupti, kolekcija vis didėjo, o grįžęs iš privalomos tarnybos armijoje pradėjo ir runas skaityti. „Tik mūsų kalba galima viso pasaulio paslaptis išskaityti“, – įsitikinęs J. Šeimys.
Ar turi runų skaitytojas pasekėjų? Turi! Yra žmonių, kurie domisi, užsikrečia paslaptimis, įspaustomis net ir į laukuose surastą akmenį.
Deja, oficialaus istorijos mokslo „elitas“ runų nepripažįsta, tačiau J. Šeimys nenusimena: jo ilgametė veikla šioje srityje duoda vaisius. „Nebūtinai visi turi suprasti, ką daro Juozas“, – tikino vicemeras A. Visockas, teigdamas, kad dideliems darbams – kad ir muziejaus Daukšiuose įkūrimui – tiesiog reikia susitelkti, ir užtikrindamas, jog dalį idėjų pavyks įgyvendinti: muziejus Daukšiuose bus.
J. Šeimys – ne tik runų skaitytojas: jis ir eilėraščius rašo! Daukšių bibliotekininkė Irma Leonavičienė paskaitė keletą jo eilėraščių, kurie susiję su didžiąja jo gyvenimo aistra, įvyniota į lyrikos rūbą: „(…) po trisdešimties metų aš tas pats: (…) žmogelis paraistinis, su ašaromis akyse kryžkelėj stoviu…“
J. Šeimį naujos knygos išleidimo proga sveikino gražus būrys jo kūrybos pripažinėjų. Ilgametė istorijos mokytoja Ksavera Brusokienė pasidalijo prisiminimais. „Mums ne Juozas, Juozukas! Nuo pat mažens – žingeidus, ramus, tylus, taktiškas, tačiau drįstantis ginčytis su profesoriais apie runas! Mūsų pasididžiavimas!“ – kalbėjo pedagogė. „Didžiuojuosi bendraudamas su J. Šeimiu, – neslėpė fotografas Romualdas Vilčinskas, knygos nuotraukų autorius. Ir pasigyrė: – knygai befotografuodamas ir aš vieną žodį runomis išmokau paskaityti!“ „Mūsų laukai dar vis pilni istorijos: ūkininkai iki šiol randa akmens amžiaus akmeninių kirvukų“, – stebėjosi ištikimas J. Šeimio pasekėjas Kęstutis Grigas.
Šilti sveikinimo ir padėkos už didžius darbus žodžiai skambėjo ir iš kitų sveikintojų lūpų, o jaukią knygos sutikimo popietę puošė ir Dalios Venckienės kanklių muzikos garsai.
Autorės nuotraukos.
