Buongiorno, Sardinija!

Buongiorno! Šį žodį kasdien su šypsena ir meile Sardinijos gyventojai taria kiekvienam, atvykusiam į jų kraštą – nuostabaus grožio salą su laukiniais balto smėlio paplūdimiais ir krištolo skaidrumo jūra, įspūdingiausia Europoje Viduržemio jūros pakrante ir kalnų serpantinais, albinosais asiliukais ir laukinių arklių kaimene bei rožiniais flamingais, priešistorinių žmonių statiniais nuragais ir senoviniais miestais, puikiausios kokybės vynais, mirto likeriu ir dieviško skonio maistu…

Sardiniją atranda ir lietuviai

Džiugu, kad Sardiniją pamažu atranda ir lietuviai: Europos pigių skrydžių aviakompanija „Ryanair“ nuo šių metų balandžio du kartus per savaitę – antradieniais ir penktadieniais – skraidina lietuvius maršrutu Kaunas–Kaljaris. Balandžio viduryje Sardinijoje, antroje pagal dydį Italijai priklausančioje Viduržemio jūros saloje, kurioje dvigubai mažiau gyventojų nei Lietuvoje, lankėmės ir mes. Kelionę planavome savarankiškai: skrydį į Sardinijos sostinę užsisakėme svetainėje www.makalius.lt, apartamentus – www.booking.com. Tai, ką išvydome nuvykę į vietą (Residence Le Bouganville Villasimius, www.lebouganville.it), pranoko mūsų lūkesčius: erdvus kambarys, o svarbiausia – terasa su vaizdu į jūrą ir užburianti ramybė… Ar gali būti kas geriau?

Kerinti laukinė gamta ir kultūrinis bei istorinis paveldas

Sardinija (italų k. Sardegna) – autonominis Italijos regionas, kuriame gyvena 1,6 mln. gyventojų. Daugumą sudaro nuo italų besiskiriantys sardiniečiai. Nors oficiali kalba yra italų, tačiau Sardinijos gyventojai kalba savita sardiniečių kalba, priklausančia romanų kalbų grupei ir išlaikiusia itin daug lotynų kalbos elementų. Ne sezono metu dažnai net ir turistų lankomose vietovėse susišnekėti pavyks tik itališkai, todėl kitomis kalbomis kalbantiems keliautojams patartina turėti pokalbių knygelę. Laimė, mus rezidencijoje pasitiko angliškai kalbantis vaikinas. Be to, pravertė ir prancūzų kalbos pamokos. Nieko keista dėl prancūziškai kalbančiųjų, nes vos 11 kilometrų Bonifacijaus sąsiauris skiria Sardiniją nuo Prancūzijai priklausančios Korsikos salos, kurios oficiali kalba ir yra prancūzų.

Kuo žavi Sardinija? Pirmiausia – laukine gamta ir kultūriniu bei istoriniu paveldu. Visame pasaulyje garsūs Sardinijos paplūdimiai tikrai yra tai, ką verta pamatyti. 1897 km besitęsiančiose salos pakrantėse tikrai randamas savasis rojaus kampelis, kuriame – tik mes, bekraštė jūra ir baltas smėlis.

Maži ir dideli paplūdimiai žavūs tuo, jog daugelis jų beveik visada tušti ir net vasaros sezono metu čia galima aptikti ne vieną romantišką laukinę įlankėlę. Į rytus nuo Sardinijos sostinės Kaljario nutolusi pakrantė turistus vilioja ne tik puikiais paplūdimiais, bet ir jaukiais kurortiniais miesteliais, tokiais kaip Solanas, Porto Sa Ruksis ir mūsų išsirinktasis Vilazimiusas su šiaurėje esančia Costa Rei pakrante, garsėjančia daugiau nei 12 km ilgio paplūdimiu, primenančiu tropinius kraštus.

Salos sostinė tebealsuoja tūkstantmečius nutolusia istorija

Šios kelionės metu artimiau susipažinome tik su pietine salos pakrante. Nors planavome išsinuomoti automobilį ir bent porą dienų pakeliauti po atokiausius salos kampelius, užsukus į Vilazimiuse įsikūrusią automobilių, motorolerių bei dviračių nuomos įmonę (www.edilrentsimius.com) nustebino nuomos kainos: „Ford Fiestos“, su kuria nuvykome į Kaljarį, Pulą, Kiją, paros nuomos kaina – 63 EUR, draudimas, be kurio po šią salą važinėti ypač rizikinga, – dar 20 EUR. Sardiniečiai – karšto būdo, ir vairavimas jų ypatingas – karštas, ekspresyvus, tad saloje sveikas, neapdaužytas automobilis – retenybė.

Dėl sardiniečių vairavimo ypatumų į sostinę važiuoti automobiliu nesiryžome. Sėdome į tarpmiestinį autobusą, sumokėjome vos po 4,5 EUR, valandą pasigrožėjome įspūdingiausia Viduržemio jūros pakrante ir išlipome pačiame miesto centre.

Kaljaris, turintis apie 157 tūkstančius gyventojų, yra pastatytas ant septynių kalvų. Miestą, kurio globėjas šv. Saturninas, įkūrė finikiečiai VII a. pr. m. e. Kaljario uostas yra pagrindinis miesto akcentas, į kurį nuo pat jo įkūrimo plaukė finikiečių, libaniečių ir kitų kraštų laivai, tačiau sėkmingas ir klestintis miestas traukė ne tik pirklius, bet ir grėsmingus priešus. Per visą jo istoriją, menančią dar romėnų laikus, miestą be gailesčio puldinėjo vandalai, saracėnai ir aragoniečiai.

Šiandien salos sostinėje pulsuoja aktyvus socialinis gyvenimas. Turistus traukia daugybė sostinės įdomybių: Šv.Remigijaus bastionas (Bastione San Remy), stebinantis savo didybe, muziejų kompleksas (Citadelle dei Musei), Švč. Mergelės Marijos katedra (Cattedrale di Santa Maria), San Mikelės pilis, pastatyta X a. kaip gynybinis sostinės pastatas, botanikos sodas, kuriame daugiau kaip 500 įvairiausių tropinių bei Viduržemio jūros regiono augalų veislių, naujas ir netradicinis Muzikos parkas su dirbtine upe, fontanais ir mediniais pasivaikščiojimams skirtais takais, Pizos išeivių pastatyti bokštai ir dantytos gynybinės sienos.

Seniausia miesto dalis – Castello – išsidėsčiusi ant vienos iš septynių kalvų viršūnės, tad nuo čia atsiveria nuostabus Kaljario įlankos, dar vadinamos Angelų įlanka, vaizdas. Nuo Šv. Remigijaus bastiono, pastatyto iš tipiško balto kalkakmenio, galima apžvelgti bene visą Kaljarį ir pasigrožėti Viduržemio jūros vaizdais. Lipti į bastioną verta ir todėl, kad jo viršuje, paėjėjus vos kelias minutes, galima išvysti nepaprastai gražią Kaljario katedrą. O smagiausia, žinoma, klaidžioti siauromis senosios tvirtovės gatvelėmis ir užvertus galvą gėrėtis vėjyje besiplaikstančiais skalbiniais ir Sardinijos vėliava, kurioje – keturi akis raiščiais persirišę maurai.

Flamingų rojus

Pula – kitas jaukumu ir ramybe mus užbūręs miestelis, kurį pasiekiame nuomotu automobiliu. Iš šio turistų pamėgto miestelio atsiveria didingas Sulčio kalnų masyvas ir smėlėtas Šv. Margaritos (Santa Margherita) paplūdimio ruožas. Tačiau labiausiai mus domino flamingai, kurių gausu šioje pakrantėje. Saulė leidosi, tad teko skubėti, kad suspėtume išvysti šiuos rožinius ilgakojus pelkių paukščius. Pačioje Puloje flamingų neradome. Vietiniai paaiškino, kad turime važiuoti Kijos (Chia) link.

Iš tikrųjų – vos 20 minučių kelio automobiliu, ir iš abiejų kelio pusių nusidriekusiose pelkėse saulei leidžiantis išvydome ramiai lesiojančius rožinius flamingus. Dienos misija buvo įvykdyta: prieš akis vaizdas, vertas milijono! Idilišką ramybę drumstė tik įkyriai zvimbę uodai, kurių čia – devynios galybės.

Kitą dieną Vilazimiuse išsinuomojome dviračius (už parą – 10 EUR) ir leidomės vingiuotais salos keliais senojo uosto (Porto Vechio) link. Skubėjome apžiūrėti Capo Carbonara iškyšulį, pasigrožėti laukine gamta. Oro temperatūra balandžio viduryje – 26 laipsniai. Akį traukė besiskleidžiantys pavasariniai žiedai, apelsinų ir citrinų, migdolų ir alyvuogių medžiai. Sala kvepėjo kaip rojaus sodas. Tyliai žolę rupšnojo avių bandos, tarsi suprasdamos, kad skubėti – nevalia, nes saloje – siesta.

Siestos metu sardiniečiai nemiega: sardiniškoji siesta – tai laikas pabūti su šeima, draugais, sutvarkyti svarbius reikalus. Penktą valandą visi grįžta į savo darbo vietas ir dirba iki aštuntos vakaro (vasaros sezono metu – iki dešimtos ir ilgiau). Nevalia to pamiršti, kitaip gali tekti likti alkanam, o juk alkanas turistas – piktas turistas.

Sardinijos virtuvė

Pecorinas, pane carasau, porceddu, sebada – tai pirmieji žodžiai, kurie šauna į galvą prisiminus Sardinijos virtuvę. Sardiniečiai mėgsta puikų maistą: makaronus, traškią krosnyje keptą picą, ant iešmo keptą mėsą, šviežias jūros gėrybes, vaisius ir daržoves, įvairiausių rūšių pekorino sūrį, sodrų vyną ir ką tik iš krosnies ištrauktą kvapią duoną. Duonos valgymas Sardinijoje turi gilias tradicijas, atėjusias iš valstiečių gyvenimo bei religinių apeigų ir švenčių. Labiausiai paplitusi duonos rūšis visoje saloje yra pane carasau – iš miltų, manų kruopų ir vandens suminkytos tešlos krosnyje kepami itin ploni, kieti, apvalūs lakštai. Ši ilgai negendanti duona daugybę amžių lydėdavusi piemenis šiems ilgam išvykus iš namų. Čia, kaip ir kaimyninėje Italijoje, labai populiarūs patiekalai iš makaronų (pasta), o švelnaus skonio Sardinijos sūris pekorinas žinomas ir vertinamas visame pasaulyje: jis gaminamas tik iš avies pieno, nė lašelio neįmaišant karvės pieno.

Būtina paragauti ilgai brandinto, rūkyto, aštraus skonio žinomiausio Sardinijoje pekorino Fiore Sardo, kurio kilogramas kainuoja apie 12 EUR. Maisto kainos Sardinijoje panašios kaip ir Lietuvoje: indelis (0,5 l) jogurto – nuo 1 iki 1,35 EUR, rikotos sūrio indelis (250 g) – 1,66 EUR, litras pieno – nuo 0,84 iki 2 EUR, 250 g pane carasau duonos – 2,05 EUR, grilyje kepta višta – 8 EUR. Ypač puikūs Sardinijos vynai – Monica, Carignano, Vermentino, Semidano ir Nuragus, kurių kainos parduotuvėje prasideda nuo 3,5 EUR. Pats populiariausias Sardinijos vynas, kurio teko ragauti, yra raudonasis Cannonau (kaina 3,89 EUR). Jo skonis primena juodojo šokolado skonį. Tačiau bene labiausiai saloje paplitęs tradicinis alkoholinis gėrimas yra Mirto likeris. Nuo senų laikų augalas mirta dėl savo grožio buvo skirtas meilės deivei Venerai. Graikai ir romėnai dievino šį augalą ir puošė jo lapų vainikais rašytojų ir nugalėtojų galvas. Tai tipiškas Korsikos ir Sardinijos augalas, kurio mėlynos uogos prinoksta tik gruodžio pabaigoje. Mirto likeris gali būti baltos arba raudonos spalvos, jis stiprus, 32 laipsnių, visuomet geriamas tik atšaldytas pasibaigus vakarienei. Mirto likerio esame ragavę Korsikoje, paragavome ir sardinietiško (0,7 l kaina – nuo 10,5 iki 14 EUR).

Tiems, kas maistą atostogų metu gaminasi patys, Vilazimius miestelyje skirtos kelios jaukios maisto parduotuvėlės, o miestelio pakraštyje – didžiulis prekybos centras. Tik niekuomet nepamirškite siestos!

***

Lietuvoje šią pasakiško grožio salą man nuolat primins Cantu a tenore – graudžių tradicinių polifoninių liaudies dainų (šiam dainavimui būdingas gomurinis dainavimas) rinkinys. Cantu a tenore – išskirtinis šios salos kultūrinis palikimas, įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Ir sala išskirtinė: ji skirta nuotykių mėgėjams, svajotojams, ,,stepių vilkams“ bei avantiūristams, tiems, kurie mano, kad ,,su visa banda niekad neįžengsi pro rojaus vartus…“

P. S. Savaitė atostogų šiame rojaus kampelyje man kainavo apie 2 000 litų: pigus „Ryanair“ skrydis į abi puses – 451 litas, 7 naktys rezidencijoje ,,Le Bouganville”, įsikūrusioje 400 metrų nuo jūros ir apie kilometrą nuo Vilazimiuso miestelio centro – 513 litų, iš anksto užsakytas pervežimas iš oro uosto į rezidenciją – 45 EUR (atskridome vėlų vakarą), likusią sumos dalį išleidau dviračio, automobilio nuomai, maistui, gėrimams ir lauktuvėms.

Stefanija NAVICKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

 Nr. 20 (24), 2013 m. gegužės 18–24 d.