Prasidėjus tikrai kalendorinei žiemai, gyvenimas miške apmirė. Pasikeitė žvėrių maitinimosi, nakvynės vietos, giria pakeitė ne tik rūbą, bet ir visą nusistovėjusią tvarką. Išskrido visi migruojantys paukščiai, liko tik tiek, kurie gali išsimaitinti per žiemos pasninką. Veltui keletą rytų laukiau „savo“ žvėrelių įprastinėje vietoje. Teko iš naujo apvaikščioti plotus. Pasižiūrėjau namuose į nueinamą per dieną kelią – oho… Pasirodo, ne taip jau mažai kilometrų susidaro.
Taigi pasitikau pirmą niūrų žiemos rytą miške nieko taip ir nesulaukęs. Tiesą sakant, mačiau šiokį tokį žvėrelį – netoliese gruodo sukaustytu keliu šmirinėjo pelėnas – tokia pelė trumpa uodegyte. Pradėjęs šalti, pakilau ir nuėjau apžiūrėti pietinio girios pakraščio. Pasukęs į medžių privirtusią kvartalinę liniją, dar spėjau pastebėti brūzgynuose dingstančių dviejų stirnų „veidrodėlius“ – ir vėl tyla. Ir vis tik gamtoje ilgai vienas nebūni, minutėlę pasiklausęs išgirdau šiurenimą senoje eglėje. Greitai suradau ir triukšmadarę – vienu akies karoliuku stebėdama mane, eglės kankorėžį graužė voverė. Po kiek laiko ant žemės radau dar keletą eglės kankorėžių. Šį kartą buvo pasidarbavęs genys.
Palaukėje irgi tylu, vėjas vos dvelkia, laukus gaubia miglos skraistė. Pamiškės griovio krantuose augančių alksnių viršūnėmis nučirškė dagilių pulkelis, surikęs į mišką nunėrė kėkštas. Užsigalvojęs apie laukiantį kelią namo, akies kraštu pamačiau sklendžiantį stambų paukštį. Dar pagalvojau: ką čia gervė miške veikia? Ir iš karto kita mintis – gervės jau seniai išskridę! Pažiūrėjęs per objektyvą, pažinau. Į suartą pamiškės lauką leidosi didžiausias Lietuvos plėšrusis paukštis – jūrinis erelis. Jaunas, tai lengva nustatyti net ir iš tokio atstumo. Subrendusių paukščių uodega būna balta. Vos erelis spėjo nusileisti, prisistatė kranklys. Po kelių akimirkų, ir antras. Dviese tol erzino erelį, kol tas neapsikentęs nuplasnojo atgal į mišką. Eidamas toliau, pastebėjau per tuos pačius laukus sliūkinančią lapę. Ta niekur neskubėjo… Ramiai nuėjo iki vidurio lauko, patupėjo. Bandė susisukus prisnaust, bet tą mintį irgi greit metė, tad susiradus aukštesnį arimo grumstą ant jo atliko „didelį“ reikalą ir nusliūkino tolyn. Man gi reikėjo į priešingą pusę. Kurį laiką pasisukinėjęs pabaidžiau nuo medžiotojų papiltos runkelių krūvos keletą stirnų, atsiėmiau barnių dozę nuo visada nepatenkinto kėkšto ir pasukau namo. Grįždamas miške dar pamačiau tarp medžių tolumoje šmėžuojant porą – trejetą stirnaičių, ir viskas.
Kitą rytą scenarijus tas pats – laukiau, nesulaukiau, sušalau, pakilau. Šį kartą pasukau į miško vidurį. Tyla vos ne absoliuti. Žvėrių pėdų irgi mažai, matyt, privengia judėti ant šviežio sniego be būtino reikalo. Vis tik vieną briedį radau išretintame jaunuolyne skabantį nukirstų medžių šakeles. Bet… kol prailginau trikojį, jis dingo kaip nebuvęs. Tiek tos dienos susitikimų…
Po savaitės – vėl aušra miške, vėl daug kilometrų, vėl niekur nieko… Bent jau taip galvojau, tolimiausiam taške sukdamas namų link. O tada nusišypsojo sėkmė – būrelis zylučių ant kažko labai „barėsi“. Keletą minučių ramiai pastovėjęs, pamačiau tą „kažką“. Tai buvo žvirblinė pelėda. Pirmą kartą pastebėta visame Žuvinto biosferos rezervate. Nemanau, kad ji ten vienintelė, tačiau kai galvojame apie pelėdą, tikrai nesitikime pamatyti ją vos sniegenos dydžio… Miške buvo prieblanda, gražios nuotraukos taip ir nepadariau, bet nuotaiką kaipmat pataisė.
Po Naujųjų Metų miške žiemos kaip nebūta… nei sniego, nei gruodo. Iš pat ryto išsiruošiau visai dienai, buvau numatęs pamiškėse žvėrių pėdas apžiūrėti. Laukuose tuščia, net ir pėdų vos viena kita. Tik suaugęs jūrinis erelis suka ratus pagiriais. Matyt, miške maisto dar pakanka, ir žvėrys nenori dėl želmenų saujos rizikuoti gauti kulką… Miške vėl mačiau keletą stirnų, bet gana toli. O jau šėryklų, o bokštelių… ko gero, kiekvienam kvartalui bent po porą susidarys. Medžiojamiems žvėrims – džiaugsmas mažas, bet užtat smulkiesiems grūdlesiams – rojus žemėje. Geltonosios startos, didžiosios, mėlynosios, juodosios ir pilkosios zylės, bukučiai – po kelis ir pulkeliais jų yra prie kiekvienos šėryklos. O jau grybų gausybė… Lyg ne viduržiemis, o vėlyvas ruduo būtų. Tiesa, nemanau, kad nors kurie iš jų valgomi.
Kitą rytą, jau eilinį kartą visiškai nesėkmingai prasėdėjęs keletą valandų viduryje miško, sugalvojau pafotografuoti mažuosius paukštelius, nors žvėris ir girdėjau. Pasirodė, kad visas būrys šernų tą rytą kuitėsi dengiami jaunuolyno vos už 100 metrų nuo manęs… O man kompaniją palaikė tik kurmis, sugalvojęs išversti kurmiarausį vos už poros sprindžių nuo mano kojos. Na dar juodoji meleta, bet ji buvo nedraugiška ir arti prie manęs neskrido.
Tad kirtau miško kampą link vienos iš šėryklų, ir pritūpęs po eglaite gerą valandą bandžiau kažką nufotografuoti. Pripleškinęs gyvą galą kadrų, pasukau namo. Grįždamas namo, stabtelėjau netoli tos vietos, kur buvau fotografavęs žvirblinę pelėdą, ir sustingau – tarp medžių kamienų tamsavo briedžio kupra. Jis, žinoma, girdėjo mane ateinant, bet nematė. Prasidėjo kantrybės varžybos, kuris pirmas sujudės. Po kurio laiko briedis nusprendė, kad dėl viso pikto delsti neverta, ir nužirgliojo į jaunuolyną.
Taip sulaukiau pusiaužiemio. Apie antrąją žiemos pusę parašysiu, kai sulauksiu pavasario. Kas žino, gal ir elnius pavyks surasti, o gal ir briedis gražiau papozuos…
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
Voverė graužia eglės kankorėžį.
Kankorėžiai iš genio kalvės.
Jauną jūrinį erelį persekioja kranklys.
Lapė snapė arimuose.
Išretintame jaunuolyne ganosi briedis.
Žvirblinė pelėda.
Kas galėtų pagalvoti, kad ji tik vos didesnė už žvirblį.
Su mišku beveik susiliejusios stirnos.
Vienas keistesnių grybų.
Ant drebulės grybai auga kuokštais.
Kai kuriems grybams pakanka ir šakos.
Pilkoji zylė.
Didžioji zylė nevengia ir miestų.
Mėlynąją zylę taip pat beveik visi matę.
Juodoji zylė – eglynų gyventoja.
Tolyn nuo nežinomo triukšmo traukiasi briedis.
Na, ir kaip Jums toks viduržiemis?
