O kuo gi čia dėtos pelėdos? Na, su jomis prasidėjo mano 2015–2016 metų žiema Buktos miške. Taip jau susidėjo, kad per visą gruodį taip ir nepavyko sutikti jokio girios gyventojo. Žinoma, tai nereiškia, kad žvėrys mišką apleido – tiesiog po šiltojo metų sezono viskas aprimo, nutyko. Be į šiltuosius kraštus išskridusių paukščių, miškas tapo neįprastai tylus, ilgai akis džiuginusi girios žalia spalva pavirto geltona, vėliau ruda ir galiausiai visai sunyko. Miško gyventojų jau nebeslėpė gausi lapija, tad jie stengėsi judėti kuo mažiau – kam gi be reikalo rizikuoti? Tuo labiau, kad po sotaus rudens tam didelės būtinybės ir nebuvo.
Taigi priedangos miške beveik neliko. Kiekvienas užsilikęs paukštelis matosi iš tolo – taip vieną rytą veltui pralaukęs žvėrių pastebėjau pakanale praskrendantį nediduką paukštelį. Akis užkliuvo už neįprasto silueto, ir smalsumo vedinas nusekiau iš paskos. Pasirodo, tai buvo žvirblinė pelėda – pats mažiausias šios plėšrių paukščių grupės atstovas. Gražu stebėti tokį gyvą kamuoliuką… Juk čia apskritai – tik antras šios rūšies stebėjimas šioje vietoje.
Po savaitės sėkmė aplankė ir antrą kartą – pastebėjęs brūzgynuose stovinčią stirnaitę, bandžiau ją „pagauti“ per fotoaparato ieškiklį. Lyg tyčia ant šakelės, tiesiai prieš stirnos galvą, sušmėžavo kažkokia tamsi dėmelė – sufokusavus pamačiau mane stebinčias geltonas akis. Taip žvirblinę pelėdą pamačiau trečiąjį kartą. Stirną pamiršau iš karto… Net nepastebėjau, kada ir kur nuėjo. Daugiau šių mažylių sutikti nepavyko. Gal ne visi žino, kodėl vadinu mažylėmis? Taigi jos tikrai neįsivaizduojamai mažos, apie tai galima daug kalbėtis, skaityti, netgi filmus ir nuotraukas žiūrėti, bet kol gyvai nepamatysi – taip ir neįsivaizduosi tokio mažumo.
Kaip jau rašiau, gruodį nepavyko padaryti nė vieno dėmesio verto kadro, bent jau „savo“ plotuose. O ir elnių neradau, neskaitant keleto susitikimų per daugiau nei pagarbų atstumą rudens pradžioje jų rujos metu. Kiekvieną laisvesnį savaitgalio rytą sutikdavau miške, bet surasdavau tik pėdsakus ant kelio. Galiausiai vieną rytą sėkmė man vis tik nusišypsojo – turėjau galimybę stebėti, kaip miško kelią kirto elnių patelių grupė. Jų buvo net aštuonios. Vidurio Lietuvoje nieko tuo nenustebinsi, bet Buktos miškui tai jau labai daug, juk labai tikėtina, kad vienu metu pamačiau pusę visų šio miško elnių. Jos elgėsi labai atsargiai. Nors „pasaloje“ tykojau jau keletą valandų, jos budrumo neprarado. Vedlė atvirą erdvę žvalgė ilgokai, o po to jau negaišuodama visą grupę nusivedė į priepelkio brūzgynus.
Žiema buvo labai šykšti sniego, o be jo gražių nuotraukų sunku tikėtis. Tokiu metu išmokstama džiaugtis ir menkiausiomis sniego kruopelėmis… Po savaitės į plonyčiu sniego sluoksniu padengtą mišką išsiruošiau kaip ir visada – tamsoje. Šį kartą buvome dviese – prisikalbinau draugą. Žiemą saulę pasitikti miške paprasta, juk švinta taip vėlai… Išsiskyrėme, susėdome laukti. Vis tik rytas praėjo tuščiai. Nors ir girdėjau gyvūnų garsus, bet pasirodyti nė vienas nesiteikė. Nesinorėjo prarasti gražios dienos, tad patraukėme rečiau vaikščiotais takais. Tuščia, tylu, keletas stirnaičių toli toli, tik sušalusi durpė traška po kojomis… Sprendimas pasivaikščioti buvo sėkmingas – vienoje kvartalinėje linijoje dar iš tolo per objektyvą įžiūrėjau gulinčio briedžio galvą. Kelis šimtus metrų sėlinau pritūpęs. Iš viso sėlinau beveik 20 minučių… Man pasisekė – link besiilsinčio žvėries vedė miško traukimo traktoriaus paliktos gilios vėžės, o vienoje iš jų beveik visą dugną dengė ledas, kuris leido sėlinti beveik be garso. Tai buvo jaunas briedis, jo galvą puošė jau tik vienas dviejų šakų ragas. Antrasis liko kažkur jo take. Gal kas suras, apsidžiaugs. O gal ir liks ten gulėti, kol sudūlės… Kai briedis sunerimo, sustojau. Keletą ilgų minučių abu apsimetėm kelmais, bandėme vienas kito kantrybę. Galiausiai briedis apsisuko ir neskubėdamas nužirgliojo pelkių link. Ten rezervato teritorija, kurioje jam bus saugiau ar bent jau ramiau.
Po savaitės vėl bandžiau laimę. Ir šįsyk Fortūna nenuvylė… Vos pradėjus švisti, ant kelio pamačiau gražuolį elnią. Negirdėjau, kaip išėjo iš miško, net mažiausio garselio. Stovėjo ant kelio ir dairėsi… Jo galvą puošiančioje karūnoje suskaičiavau 16 šakų. Tokios sėkmės tikrai nesitikėjau. Lyg to būtų maža, vos šiam ištirpus miške, jo vietą užėmė kitas, jaunas, dviem keturšakiais ragais pasipuošęs elnias. Pastovėjo, pasidairė ir nuėjo vyresniojo pėdomis. Ir tyla. Lyg nieko ir būti nebuvo… Negalėdamas patikėti tuo, ką mačiau, pradėjau žiūrinėti nuotraukas fotoaparato ekranėlyje. Pasirodo, susitikimo tikrai būta, neprisisapnavo. Kažkokia nuojauta privertė pakelti akis ir vėl ant kelio pamačiau stovintį jauną elnią… Automatiškai padariau keletą kadrų, o jis vis žiūrėjo tiesiai į mane. Iš pradžių pagalvojau, kad sugrįžo antrasis elnias, bet jauduliui kiek atslūgus pastebėjau, kad šio ragai turi tik po tris šakas. Trys elniai. Raguočiai. Kažkas nerealaus.
Vėliau keliu vaikštinėjo stirnos, bet po elnių jos atrodė tokios… na, gal blankios…
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
