Bevaikštant Gelgaudiškio dvaro istorijos ir legendų takais

Gelgaudiškis… Nedidukas miestelis Šakių rajone, garsėjantis dvaru.Visa Lietuva jį matė legendiniame filme „Tadas Blinda“: čia, kaip matome iš filmo scenų, buvęs pono Gruiniaus dvaras. Dabar šį dvarą žino visa Lietuva dėl teatralizuotų ekskursijų, organizuojamų Gelgaudiškio kultūros centro iniciatyva.

Jau ketvirtas sezonas ant Nemuno kranto įkurtame neoklasicistinio stiliaus Gelgaudiškio (Šakių raj.) dvare, dar, rodos, taip nesenai beviltiškai apleistame, vyksta ypatingos šventės, kuriose istorija su legendomis susilieja į žaismingą spektaklį, kuriame tarsi nelieka žiūrovų, o laikas dvaro šokio ritmu lengvai šokinėja nuo vieno šimtmečio prie kito. Kalbame apie teatralizuotas ekskursijas dvaro istorijos ir legendų takais, kurios jau mėgaujasi stulbinančia sėkme: kaip minėta, ketvirtą sezoną besitęsiantis šis komercinis projektas sulaukia vis didesnio susidomėjimo, o ekskursantų iš visos Lietuvos statistika taip pat daug kalbanti: pirmą sezoną buvo surengta 18 tokių ekskursijų, antrą – 48, trečią – 80, šiemet tik birželio mėnesį buvo jau 42. Trijų valandų trukmės reginys neprailgsta nė vienos sekundės. Visa tai – kūrybingos Gelgaudiškio kultūros centro grupės, vadovaujamos centro direktoriaus Edgaro Pilypaičio, nuoširdaus darbo rezultatas. Taigi jūsų dėmesiui – trys valandos Gelgaudiškio istorijos ir legendų takais.

Dvaro istorija: nuo garbingų didikų iki gaisrų ir palikimo tyliai sunykti

„…Čia, Gelgaudiškyje, jau V-VI amžiuje žmonės gyvenę, o pirmosios rašytinės istorijos žinios pasirodo XVI a.“, – restauruoto dvaro viduje, spindinčiame prabanga, pradeda savo pasakojimą teatralizuotos ekskursijos gidas Edgaras Pilypaitis, Gelgaudiškio kultūros centro direktorius, tiesa, šįkart persikūnijęs į dvaro ponaitį, pats ir pasitikęs ekskursantus.

Vaikščiojant po naujam gyvenimui prikeltas spindinčias rūmų sales (pasinaudojus LR Ūkio ministerijos administruojama ES struktūrine parama ir įgyvendinus projektą „Gelgaudiškio dvaro sodybos restauravimas ir kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“ dvaro pastatas suremontuotas, taip pat vyksta antrasis projekto etapas, kurio metu remontuojama ir turizmo reikmėms pritaikoma dvaro oranžerija bei kumetynas – gyvenamasis dvaro darbininkų pastatas) ir klausant „dvaro ponaičio“ pasakojimo Gelgaudiškio dvaro istorija atgyja ir lėkte pralekia pro akis.   

„XV a. buvo Gelgaudų palivarkas ir vadinosi Gedigaudiškiu, – teigiama oficialiojoje Gelgaudiškio istorijoje. – 1504 m. LDK didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo šį palivarką Jonui Sapiegai. 1585 m. nusipirko Grigalius Masalskis. Iš jo 1586 m. dvarą nusipirko Kasparas Oziembovskis. 1599 m. pirmą kartą paminimas Gelgaudiškio vardas. XVIII a. Gelgaudiškį valdė Gelgaudai ir Čartoriskiai. 1797 m. iš A.Čartoriskio nusipirko vokiečių baronas Teodoras Henrikas Frydrichas Koidelis. Pagal istorinius tyrimus, dvaro rūmų pastatas buvo pastatytas 1842–1846 m. Bet pagal turimas nuotraukas, darytas Koidelių giminės, pastatas buvo barokinis. Rekonstrukcija, suteikusi pastatui klasicistinį stilių buvo atlikta XIX–XX amžių sandūroje, jau valdant Komarui. Dvaro rūmų vidus pasipuošė vokiškąja polichromine secesija. Dvarui priklausė 300 margų ploto parkas, šeimos koplyčia bei kapinės. Po 1887 metų caro Aleksandro III įsako, draudžiančio valdyti užsieniečiams dvarus Rusijos imperijos pasienio zonoje, Fransas Koidelis buvo priverstas parduoti dvarą lietuvių bendrovei iš keturių asmenų: J. Svido, J. Montvilos, A. Baltučio ir A. Zano. 1898 m. Gelgaudiškį iš jų nusiperka dvarininkė A. M. Komar. Po 1922 m. žemės reformos dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda, priklausanti vienuolėms šaritėms. II-ojo Pasaulinio karo metais rūmuose buvo įsikūręs štabas, o vėliau – karo ligoninė. Po karo iki 1961 m. – vaikų namai, iki 1966 m. mokykla-internatas, nuo 1966 m. pagalbinė mokykla.1979 m. vasarą įvykęs gaisras trims dešimtims metų dvaro rūmus pasmerkė tyliam nykimui. Nuo 2009 m. čia vyksta restauracijos darbai.

 Abu rūmų fasadai – su kolonomis, dailiomis baliustradomis, gražiais metalo dirbiniais ir kitais puošybos elementais, kurie dar gerai išsilaikę. Rūmų interjeras kažkada pasižymėjo skoningu puošnumu. Tai gražus parketas, puikios kesoninės ir su dailia gipso lipdyba lubos, ornamentuotų, brangių koklių krosnys ir židiniai, šilku ir oda išmuštas sienas dar puošė ir tapyba, gražūs medžio dirbiniai ir daug kitų vertingų elementų, kuo galėjo pasigirti tik kai kurie Lietuvos dvarų rūmai.“

Ir – kai po laukus lakstė „antikristas ant pečiaus“

„Dvaro ponaičio“ pasakojime Gelgaudiškio dvaro istoriją regime „sušildytą“ gero humoro jausmo, išlikusių atsiminimų nuotrupų, apgaubtą legendų skraiste. Vedžiodamas po buvusia prabanga vėl spindinčias sales, ekskursijos gidas akcentuoja: dešinė rūmų pusė – moterų, kairė – vyrų. Moterų pusėje (čia buvo ir muzikos salonas) – interjero spalvos šviesios (taip pat ir – įstabiųjų Gelgaudiškio dvaro koklinių krosnių), ecesijos (linijinis puošybos elementas, kuriam būdingi ir augaliniai motyvai) „moteriškos“: linijos lengvos, grakščios , kiti dekoro elementai: gėlytės, žiedeliai, pumpurėliai. Vyrų gi pusėje ecesija konkreti, jokių išvedžiojimų, arba, kaip sako E. Pilypatis,  „pasakiau – ir šventa“, visas dekoras orientuotas į veiklą, nešančią rezultatus, veiklą, kurią simbolizuoja vaisiai.

„Dvaras, – tęsia pasakojimą gidas, – buvo ir naujovių vieta.“ Baudžiauninkų akimis dvare įvestas vandentiekis, kanalizacija, telefonas, liftas, elektra prilygo penkiems pasaulio stebuklams. O pamatę ponus, važiuojančius automobiliu, kumečiai žegnodamiesi šaukė: „Antikristas ant pečiaus!“

„Vestibiulyje vyrų ir moterų pusės „susitinka“, – vedasi „dvaro ponaitis“ ekskursantus į terasą, – dvaro ponia per vestibiulį eidavo į terasą, kur gerdama arbatą stebėjo gamtos televiziją: trys medžių proskynos, pro kurias matėsi parkas, išraižytas raguvomis…“

Įspūdingas dvaro parkas ir vietinis „spa“

„Išilgai Nemuno kranto driekiasi 5,3 ha parkas su alėjomis, gazonais ir tvenkiniais, – ištrauka iš oficialaus dvaro parko apibūdinimo. – Tai ne tik vienas didžiausių Lietuvos parkų, bet ir pasižymintis sudėtinga struktūra, kuri nuo griežtų geometrinių formų pereina iki didingos natūralių šlaitų girios Nemuno paslėniuose. Jo kompozicijos ašis nutysta per viršutinę plynaukštė statmenai Nemuno slėnio šlaitui, palei kurio briauną skersai ašies ir dunkso pailgo silueto rūmai. Žemyn nuo jų tarp milžiniškų ąžuolų terasomis buvo įrengti laiptai į Nemuno slėnį. Kitapus rūmų, už parterio, kompozicijos ašį ženklina ketureilė sidabrinių klevų alėja. Ji – ne tik šio parko įžymybė, bet ir viso Lietuvos parkų palikimo unikalumas.

Parko gamtiškoji apoteozė – rytuose jį uždarantis vaizdingas Šilupės slėnis su legendiškojo Velnio kalno panorama. Tai tarsi antroji parko kulminacija po sukurtos apžvalgos aikštelės rūmų terasoje į Nemuno slėnį. Abi jos gamtos ir žmogaus kūryba, kurios sinteze ir paremtas didis šio parko patrauklumas, kokių nedaug teturime. Kompleksiška savo verte Gelgaudiškis tvirtai įeina į antrąjį Lietuvos parkų dešimtuką ir yra vienintelis toks Šakių rajone.“

„Istorinio dvaro parko plotas – 118 hektarų (tai trečias pagal dydį parkas Lietuvoje)“, – pasakoja ekskursantams, jau tolstantiems nuo dvaro rūmų, gidas. Praeinant pro dvaro virtuvę, ledainę, oficiną, šunides – visus dvaro pastatus – liejasi legendos, „tikrai būti faktai“.  Štai, tarkime, pasakojimas apie ponią, labai mylėjusią šunis, ypač kalaitę Dianką. Dvaro bernai surijo pusę pokyliui skirtą tortą, o jo likučiais išterliojo Diankos snukutį ir taip išvengė bausmės…

Einame toliau. Tvenkiniai, liepteliai, iki šiol nešiojantys labai romantiškus pavadinimus (ką jau kalba vien Pasibučiavimų lieptelis!).

„Istoriniai dvaro takai pirmiausiai prasideda buvusia ąžuolų alėja, – aiškina gidas, beeinant tuo taku. – 1947 m. čia jau miškas: vietoj ąžuolų – eglės, tačiau sodinama išlaikant senojo parko struktūrą.“ Einame jau mišku. „O čia vietinis spa: pačios geriausios purvo vonios!“ – rodo į didžiulę eglė išvartą.

Pro „Žvaigždę“ – per Baudžiauninkų lauką į Velnio kalną

…Unikali miško aikštė, vadinama Žvaigžde. Čia taisyklingais spinduliais sueina 8 miško takai. „Žvaigždėje“ dvaro ponaitį ir ekskursantus pasitinka medžiotojai. Kaip ir dera – su medžioklės ragu, šautuvais, tikru lapiuku ir medžioklės vaišėmis: unikalia medžiotojų trauktine, juoda duona ir rūkytais lašiniais.

Toliau – Baudžiauninkų laukas, kuriame atgyja graudi meilės istorija. Įsimylėjęs ponas baudžiauninkę, tačiau kadangi šiai meilei nebuvo lemta išsipildyti, ponas nušovė arklį, šunį, o po to ir pats nusišovė. Prie to pono acesoriaus (teisėjo) kapo iki šiol rauda jo mylėta baudžiauninkė Marcelė… Kita baudžiauninkė nesužiūrėjusi savo dukters piemenės, o šioji ėmė ir praganė pono žąsis… Ponaitis nubaus, oi, nubaus, neklusnias baudžiauninkes, bet… mostelėjo tik ranka – kitąkart…

Einame toliau. Uliavonės kalne, baudžiauninkų pramintame Velnių kalnu (mat išgirdę nuo to kalno sklindančią muziką, dainas, baudžiauninkai grieždavę dantimis: „Ir vėl tie velniai puotauja…“) linksminasi ponai. Muzika, daina, šokis ir – „poniškos“ vaišės… Tuoj į bendrą ratą ponai įsuka ir ekskursantus – jei švęsti, tai švęsti visiems…

Ekskursija baigiasi praeinant pro pušį – lyrą (dvikamienę pušį) – rūmų parko puošmeną.

Nuoširdumo nesuvaidinsi

Šių teatralizuotų ekskursijų pradžia nukelia į 2005 –uosius metus. Tuomet pagal seną Šakių rajono tradiciją Gelgaudiškio kultūros centrui teko ruošti konferenciją, skirtą Kalbos dienai, parengti kultūrinę programą svečiams, juos pavaišinti. Gelgaudiškio kultūros centro kolektyvas su Edgaru Pilypaičiu priešakyje ėmė mąstyti apie kitokią renginio formą. „Turime rūmus (tegu jie tuomet buvo užmūrytais langais), parką, istoriją, legendas, taigi ir savo programą įvilkome į istorijos ir legendos rūbus“, – teatralizuotų ekskursijų pradžią prisimena E. Pilypaitis. Programa netruko išpopuliarėti, tapo gražia tradicija. Kur slypi sėkmės priežastis? Pasak E. Pilypaičio, ekskursija maloniai glosto tris receptorius: akis, ausis, gomurį (gražūs vaizdai, įdomus pasakojimas, tik naminės, autentiškos vaišės ir „Žvaigždėje“ pas medžiotojus, ir Velnio kalne pas ponus).

Į programą šiuo metu įtraukta 14 žmonių: ir kultūros centro darbuotojai, ir bažnyčios choristai. Kaip sako Gelgaudiškio kultūros centro direktorius, niekada nebūna dviejų vienodų pasirodymų: yra bendras karkasas – ir nuolatinės improvizacijos.

Edgaras, pavadintas puikiu gidu, turinčiu tiek daug žinių, net nustemba: jam, čia gimusiam ir užaugusiam, natūralu buvo daug domėtis savo krašto istorija, daug skaityti, pačiam rinkti krašto legendas… Gelgaudiškio kultūros centro direktorius, apdovanotas daugybe talentų, teologijos magistro laipsnį įgijęs Kauno Vytauto Didžiojo universitete, – tikras savo krašto patriotas, save realizuojantis būtent gimtajame krašte.

„Jei dirbi savo darbą su meile, kaip galima geriau, galbūt kartais sau ir nusibosti, tačiau kiekvieną kartą viską atlieki kaip pirmą, žmonės tai teigiamai priima, – sako Edgaras. – Nuoširdumo negali suvaidinti, mano žmonės yra nuoširdūs!  O kantrybės sėjėjo darbe visada reikia – tai suvokus viskas lengviau juda pirmyn.“

Gelgaudiškio kultūros centras, kuris rūpinasi kultūrine ir ūkine dvaro veikla, šalia teatralizuotų pažintinių ekskursijų čia organizuoja ir ekskursijas su šokių pamokomis, čia vyksta įvairaus žanro koncertai. Gelgaudiškio dvaras – taip pat ir plačiai žinomų festivalių, tokių kaip „Beatričės vasaros“, „Paežerių dvaro festivalis“, „Pažaislio muzikos festivalis“, „Kauno pilies festivalis“, dalyvis.

Teatralizuotos ekskursijos Gelgaudiškio dvare vyksta gegužės – spalio mėnesiais (ekskursijų sėkmę, beje, lemia ir oro sąlygos), o ekspozicijos – visus metus. Beje, šiuo metu tvarkaraštis teatralizuotoms ekskursijoms toli į priekį kone sausakimšas – ir tai puiku!

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.