Save realizuoti prasmingo bendravimo procese – tokia neoficialaus veiklių moterų buities dizaino klubo „Kartu smagu“ nerašyta taisyklė. Jau daugiau nei septyneri metai, kai vieną kartą per mėnesį marijampolietės Virginijos Gelčytės, klubo vadovės, gyvenančios individualioje valdoje, namai tampa prieglobsčiu apie dešimčiai (kartais šiek tiek mažiau, kartais – šiek tiek daugiau) moterų, kurios renkasi čia… ne ne – ne liežuviais pamalti kelias valandas vien gurkšnojant kavą (žinoma, ir kavos, ir arbatos pertraukėlių čia būna), o dalintis įvairiausių rankdarbių idėjomis, mokytis jų technologijų bei pasinerti į kūrybinį procesą, kuris bendraminčių draugijoje virsta tikru džiaugsmu (tiesa, pastaraisiais metais moterys renkasi jau ne vien klubo vadovės namuose: noras kuo daugiau patirti, sužinoti, išmokti jas nuvedęs jau gana toli – ir į stiklo pūtyklą, ir į molio dirbtuvę…) . Štai kodėl kartu – smagu!
Nuo dekupažo pamokos – iki neformalaus klubo
Šis neformalus klubas, prieš daugiau nei septynerius metus netikėtai gimęs Marijampolėje, buvo ir Vilkaviškyje išplitęs. Jam pradžią davė gana sudėtinga situacija. Virginijai teko slaugyti sunkiai sergantį tėtį, tad iš namų ilgesniam laikui išeiti buvo tiesiog neįmanoma. Nuo pat vaikystės į rankdarbius linkusi moteris paprašiusi savo draugės vilkaviškietės Lauros Augustaitienės pamokyti dekupažo technikos. Aktyviai bendraujančios moterys pasikvietė ir daugiau bičiulių, norinčių pramokti šio dekoravimo meno. Taigi taip įvyko pirmasis rankdarbių mylėtojų susirinkimas, į kurį atvyko net aštuonios moterys. Jos tuomet ne tik išmoko dekupuoti, bet ir puikiai praleido laiką, dalindamosi mintimis, šiltai bendraudamos. Kelios valandos tą kartą prabėgo nepastebimai, o kai atėjo metas skirstytis, nutarė, jog tokie susitikimai turi ir toliau vykti.
Rankdarbių karalienės
Veiklios moterys tuomet nutarė: rinksis vieną kartą per mėnesį Virginijos namuose ištisus metus su vasaros atostogų pertrauka (kaip tikroje mokykloje!). Taigi labai natūraliai susiformavo ir neformalaus klubo tradicijos: aktyvi veikla prasideda Rugsėjo 1 -osios švente, kasmėnesiai susibūrimai, skirti įvairiausioms rankdarbių technologijoms išbandyti, paįvairinami ekskursijomis po gražiausius, įdomiausius Lietuvos kampelius, galiausiai viską vainikuoja prasmingo bendravimo džiaugsmas.
Šiuo metu klubą lanko 13 moterų: be jau minėtos Virginijos Gelčytės, klubas laikosi ir ant Gražinos Lastauskienės, Virginijos Rutkauskienės, Danguolės Bulotienė, Linos Štelkienės, Astros Malažinskienės, Daivos Papečkienės, Audronės Dabrilaitės, Eglės Privenienės, Vidos Šlekaitienės, Vilijos Bielevičienės, Laimutės Sujetienės ir Aušros Baranauskienės entuziazmo ir noro nesiliauti stiebtis sužinant, išmokstant ką nors naujo. Įvairių specialybių moterys kartą per mėnesį nusimeta visas visuomeninio gyvenimo kaukes ir tampa tiesiog tomis, kurios ieško, kažką atranda ir, be abejo, moka tuo pasidžiaugti.
Per septynerius metus neoficialaus klubo narės jau daug pažino, išmoko. Jų rankoms pakluso modelinas (kūrė papuošalus, suvenyrus), origame, šikori techniką, įvairios tekstilės technikos, moterys, susirinkę draugėn, dekoravo muilą, vėlė vilną, liejo žvakes, o kur dekupažo, artišoko technikos… Ir tai toli gražu ne viskas! Žvelgiant į moterų atliktus darbelius, žavi kruopštumas, subtilumas, grožis ir svarbiausia – iš jų sklindanti šiluma (su kokia meile gaminama ir daili dėžutė brangenybėms, ir puošni adatinė, ir Kalėdų eglutės žaisliukai, ir mandalų siuvinėjimas, ir… – visko neišvardinsi!). Šių moterų namai, kaip pačios teigia, jau pilni mielų rankdarbių, jais apdovanoti ir draugai, artimieji.
„Kartu – smagu“
Moterys, ruošdamosi klubo susirinkimui, gyvena džiugia paslaptimi. Idėjas naujam užsiėmimui paprastai pateikdavo Laura. Nuo pat mažens mėgusi rankdarbius, be to, mokykloje dirbanti technologijų mokytoja, tad ir klubo narėms stengdavosi pateikti kuo įdomesnių rankdarbių technologijų. Laura ir medžiagomis būsimiesiems darbeliams pasirūpindavo (labai svarbu, parenkant techniką būsimam rankdarbiui, likti ištikimai bendravimo idėjai, be to, svarbu, kad ir darbelio rezultatas būtų visoms moterims pasiekiamas, kad kiekviena galėtų džiugiai pasakyti: „Taip! Pavyko!“). Prieš daugiau nei metus, 2014 m. birželio mėnesį, Laura paliko klubą, tad iškilo klausimas, kaip bus dabar, be mokytojos? Vis tik klubas rado išeitį: noras nesustoti lėmė tai, jog moterys pradėjo kiekvienai kitai pamokai ieškodamos naujų mokytojų ir… keliauti. Pamokos vyko ir molio dirbtuvėse, ir stiklo pūtykloje, ir odos dirbimo mini ceche. Moterys jau yra išbandžiusios daugybę rankdarbių technologijų (iš naujesnių – sutažas, tapyba ant šilko, vilnos vėlimas ant audinio…), bet kiek dar laukia prieš akis! Tiesa, būna, kad kokia nors technologija, su ja susipažinus, įstringa: tuomet rankdarbių mėgėja (nors susipažįsta su viskuo, kas tik pasiūloma klube) toje srityje stengiasi labiau tobulėti (štai klube yra trys moterys, pasinėrusios į riešinių mezgimą, dvi papuošalus iš odos gamina, kitos dvi tobulėja žguto nėrimo srityje).
Nors rankdarbiai ir tapo klubo susibūrimo objektu, bendravimo džiaugsmą didina ir dalijimasis moteriškomis paslaptimis, kulinariniais receptais, teminiai vakarėliai su būtinu aprangos kodu (štai, pavyzdžiui, Rugsėjo 1-ąją moterys švenčia pasipuošusios mokinukių uniformomis, mugėse paprastai būna apsirengusios tautiniais drabužiais, o kur dar Užgavėnės, Kalėdos, dvarų kultūros vakarėliai!), kelionės.
Klubas – tarsi vieninga šeima, nepamirštanti per šventes apsikeisti dovanėlėmis, o prie vyno taurės ypatingomis progomis – tiesiog atsipalaiduoti. Moterys džiaugiasi, kad prasmingo bendravimo malonumas labai gražiai dera su tobulėjimu. Štai kodėl joms nepažįstamas aimanavimas dėl to, kad gyvenimas pilkas, niūrus: štai pavyzdys, kaip galima įprasminti savo būtį ir tai daryti su džiaugsmu!
Laima GRIGAITYTĖ
Klubo archyvo nuotraukos.
