„Dabar esu tik poeto A. Matučio memorialinio muziejaus prižiūrėtojas“, – sako Zomčinės kaime (Marijampolės sav.) gyvenantis Algimantas LANAUSKAS, buvęs ūkininkas, savo laiku Kauno žemės ūkio akademijoje įgijęs agronomo specialybę, mat ypatingas ryšys su žeme, augalais, įgytas, ko gero, nuo pat kūdikystės, nuo žemės neleido visą gyvenimą atsiplėšti, kaip neleidžia ir dabar. A. Lanausko gyvenama sodyba, jos šeimininkui visada išlikus ištikimam savo pomėgiui, alsuoja ne vien žinomo vaikų poeto dvasia: čia jaučiama ir dabartinio jos šeimininko aura, persunkta gėlių žydėjimu, retesnių medžių, krūmų vešėjimu. Visa tai sudaro gražią praeities ir dabarties harmoniją, kurioje ne tik pačiam gera būti, bet ir svetingai priimti gan gausiai plūstančius lankytojus.
A. Matučio tėviškės savininkas
A. Lanauskas, vienintelis Zomčinės kaimo gyventojas – vienas, be t ne vienišas – dabartine savo sodyba žavėjosi nuo pat vaikystės. Jam, augusiam gretimame kaime, su kitais kaimo vaikais būdavo tikra atgaiva apsilankyti poeto gimtinėje, o ypač vasarą pasipliuškenti sodybos teritorijoje esančiame tvenkinyje. Tiesa, tuomet net svajoti nedrįso įsikurti čia visam laikui.
Buvo, berods, 1975 m. A. Matučio tėviškės sodyba jau buvo „išėjusi“ iš poeto giminės žinios – parduota, perparduota, o paskutiniuosius dvejus metus išvis negyvenama, apleista. Štai tuomet A. Lanauskas ir ryžosi: nusipirko vaikystės svajonių sodybą, nepaisydamas, jog gyvenamojo namo tik vienas galas bebuvo išlikęs, o kitas sudegęs, jog vaikų mylimo poeto, kurio rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“, 1984 m. apdovanota tarptautiniu H. K. Anderseno diplomu, kaip nepartinio, šmaikščiais vaikiškais poemeliais drįsusio pašiepti sovietų valdžią ir jos magnatus (pavyzdžiui, apie L. Brežnevą A. Matutis metaforiškai kalbėjo: „Ir uždėjo lepšei baravyko skrybėlę…“), tėviškę išvis buvo numatyta likviduoti. Įsigijęs tokį turtą, agronomas puolė prie darbų. Iš pradžių suremontavo namą, projektą derindamas su tuometiniu rajono švietimo skyriumi, vis dėlto mąstant išsaugoti čia ir A. Matučio atminimą, vėliau – ir memorialinį muziejų įkuriant, o paskui griebėsi to, į ką nuo mažumės linko su visu kūnu ir siela: stebuklų, kuriuos dovanoja žemelė.
Retesnių augalų ir poeto dvasios harmonija
Iškart po nepriklausomybės atkūrimo A. Lanauskas ėmėsi ūkininkavimo. Įsigijęs žemės, kurios plotą palaipsniui padidino iki 24 hektarų, iš pradžių griebėsi tradicinio ūkininkavimo: sėjo ir javus, ir runkelius augino, ir bandą karvių melžė, tačiau po kelerių metų pamatė – neapsimoka. Tuomet pradėjo darbą, kurį iki šiol tęsią jo sūnėnas: veisti vaiskrūmius bei verstis uogomis. Pirmiausia sodino juoduosius serbentus, didino jų plotus, skynė uogas, keletą metų – ir pumpurus, kuriuos iš ūkininko supirkdavo prancūzų perdirbėjai. Vėliau ėmė ir avietes, raudonuosius serbentus pardavimui auginti. Šis ūkis jau apsimokėjo, bet viskuo rūpintis tiesiog jau jėgos nenešė, tad savo prioritetu pasirinko sodybą, memorialinį muziejų, o visa kita atidavė į sūnėno rankas. Šiuo metu A. Lanauskas laiko nedidelę avių bandą, poniuką, bites, povų šeimą, kitų paukščių… – štai ir visas ūkis, tenkinantis tik savo poreikius…
Kaip tikras kaimo vaikas, A. Lanauskas, nepamiršdamas ir ūkio darbų, kone nuo pat įsikėlimo puolė sodybą gražinti augalais – medžiais, krūmais, gėlėmis – ne tik įprastais, bet ir nematytais dar kaime. Štai taip sodyboje prigijo, suvešėjo, ėmė vesti vaisius aktinidijos, įvairių rūšių vynuogės, valgomasis sausmedis, sedula, raudonlapė slyva. Tikra puošmena tapo margalapis klevas. Na, o iš darželio gėlių labiausiai ėmė širdį traukti jurginai bei rožės, kurių sodyboje apstu. Per tvenkinį, į kurį prisodino lelijų, A. Lanausko rūpesčiu buvo padarytas dailus lieptelis, tad dabar sodyba žavi gražia aplinka ir vaikų poeto dvasia, kurią dar labiau stiprina prieš dešimtį metų vykusio menininkų plenero palikti darbai – prie pat sodybos, pušynėlyje, išdygęs medžio skulptūrų, vaizduojančių A. Matučio kūrinių personažus, parkas. Tad dabar šioje sodyboje, kuri, beje, yra vienintelė likusi Zomčinės kaime, darniai „sugyvena“ poeto dvasia bei A. Lanausko sukurta augmenijos oazė, kurios vienas svarbesnių akcentų – paties šeimininko įskiepytų rožių kampelis.
Patarimai norintiems įsiveisti savo rožyną
A. Lanauskas, ko gero, su didžiausia meile kalba apie darželio karalienes rožes, kuriomis žavisi nuo pat vaikystės. Tuomet, kai jis augo, nebuvo galimybių šių įstabaus grožio gėlių paprasčiausia bet kur nusipirkti ir pasisodinti. Prisimena: domėjimasis šiais augalais paskatino pačiam imtis skiepijimo darbų, ir jau būdamas vidurinės mokyklos vienuoliktokas ne tik kad gėrėjosi rožynu, pasodintu prie namų, tačiau ir kitus džiugino savo paties užveistomis rožėmis. Laikui bėgant, didėjo patirtis, tad jau ne tik sau, bet ir kitiems žmogus įskiepydavo rožių. Tai, anot A. Lanausko, visai nesudėtinga, tik labai reikia mylėti gėles ir tiksliai laikytis darbų sekos. Pirmiausiai (arba pavasarį, arba rudenį) reikia pasėti erškėčio sėklas. Per vasarą paaugusius daigus jau reikia skiepyti. Rožės skiepijamos rugpjūčio mėnesį. Reikia į erškėčio šaknies kaklelį įskiepyti rožės akutę (akutę išpjauti iš sveikos pasirinktos žydinčios rožės), aprišti įskiepytą vietą polietileno plėvele ir užberti žemėmis. Peržiemojus daigeliui, jau reikia laukti, kad prasprogtų rožės kerelis, o jei „išlenda“ ir erškėčio ūgliai, juos pašalinti. Štai ir turime rožę, kuri jau tais pačiais metais džiugina žiedais – lygiai tokiais, kuriais puošėsi rožė, dovanojusi erškėčiui akutę. O tų pačių rudenį naujai įskiepyta rožė būna sustiprėjusi, virtusi krūmu.
Kiek per savo gyvenimą A. Lanauskas įskiepijęs rožių, jau nė pats nesuskaičiuotų – nemažai jų iškeliavę puošti pažįstamų ir nepažįstamų žmonių gėlynų. Pats žmogus dabar jau nebemąsto pats savo skiepijimu įsiveisti naują rožės krūmą (lyg ir užtenka to, kas jau yra), dabar, kaip jis sako, visas laikas skiriamas ne kūrimui, o priežiūrai to, kas sukurta…
Laimutės Kraukšlienės ir autorės nuotraukos.
Ten visada smagu, ir prieš 20 metų ir dabar….
Jau seniai buvau toj A.Matucio teviskej,bet smagu visada ten apsilankyti