Atsargiai – žmogus!

          Šiek tiek daugiau nei mėnuo praėjo, kai Amžinybėn iškeliavo Marija KRASAUSKIENĖ, poetė, pedagogė, psichologė, mama, senelė, tiesiog šviesus, dvasinės šilumos kupinas žmogus. Šiandien, praėjus daugiau nei keturioms savaitėms po šio šviesaus žmogaus mirties, skaitytojams pateikiame jos paskutinį darbą, kuriam ji buvo atsidavusi visą pusmetį. Deja, žmogiškųjų ambicijų dėka Marijos pastebėjimai, remiantis didžiųjų rašytojų mintimis bei savo gyvenimo patirtimi, įžvalgos laiku, renginyje „Saulėtos ir ūkanotos dienos šeimoje“, skirtame Šeimos metų proga, nebuvo išgirstos… Bet gerbiamos Marijos žodis, prisodrintas jos poezijos, liko gyvas…   

* * *

         (…) Noriu pastebėti, kad gyvenimui, bendravimui su žmonėmis reikia ruošti nuo lopšio, pradedant suvokti save, reikia ruoštis pačiam ir būti pasirengusiam keistis. Šis procesas vyksta žmoguje nuolat – iki pat gyvenimo žemėje pabaigos.

       Mes visi pasmerkti ištverti gyvenimą. Ir vienintelė galimybė tai padaryti – pamilti jį. Georgas Bernanas, prancūzų  mąstytojas, rašė: Gyvenimo paslapties esmė – ieškoti grožio.

Laimingas yra tas,

kas kito sieloje

dvasines vertybes

sugeba atrasti.

Atradus jas,

Reikėtų pasakyti,

kad abi sielos

džiaugsmu trykštų.

            (Marija Krasauskienė)

         Žvilgtelkime į pagrindinį Lietuvos respublikos įstatymą – Konstituciją. Lietuva yra demokratinė konstitucinė valstybė. Viskas yra tvarkoma pagal pagrindinį įstatymą – Konstituciją. Joje yra įrašyti ir šeimos klausimai. Priminsiu kai kuriuos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 -asis straipsnis teigia:

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.

          Katalikų bažnyčia 2014 -uosius metus paskelbė šeimos metais. Pacituosiu keletą minčių apie šeimą iš ekscelencijos vysk. Rimanto Norvilos velykinio sveikinimo: „Šeima, kaip kantrios, nesavanaudiškos ir atsakingos meilės mokykla, daug prisideda prie Amžinybės lūkesčių išsipildymo, jei tik tampa tikėjimo bendruomene. Sutuoktinius ir šeimos narius vienija tarpusavio meilės ryšys, rūpinimasis vienas kitu. Šie dalykai esmingai svarbūs, kad šeima būtų stipri ir tvari. Pagal Kūrėjo planą žmogus yra visos kūrinijos vainikas. Jis apdovanotas gebėjimu mylėti, o mylėdamas gali tobuliausiai save išreikšti ir dovanoti kitam…“

           Popiežius Pranciškus šv. Valentino dienos proga pasakė tokius žodžius: „Gyvenimas drauge yra menas, yra ištverminga kelionė – graži ir žavi. Joje labai svarbūs trys žodžiai: „Prašau! Ačiū! Atsiprašau!”

            Atrodytų, tiek nedaug: tik trys paprastučiai žodžiai, tačiau daug kalbantys apie mūsų tarpusavio bendravimo kultūrą. Juos reikia ne tik išmokti atmintinai, bet, įsigilinus į jų prasmę, taikyti kasdieniniame šeimos gyvenime.

          Šeima tai yra labai sudėtingas darinys, gyvas organizmas. Susitinka du žmonės, įgiję skirtingą auklėjimą, turintys susiformavusį požiūrį, skirtingas nuostatas, principus, į tuos pačius reiškinius žiūrintys skirtingai. Kaip susiderinti? Lengviau tiems, kurie nuoširdžiai myli vienas kitą ir pasiryžę nugalėti save, savo charakterio aštrius kampus, linkę prisiderinti, eina kompromiso keliu, ieško džiaugsmo vienas kitame. Tik taip nusiteikusiems pavyksta džiugiai bendrauti, gyventi šeimoje. Tik pagarbiai ir geranoriškai bendraujant galima patirti džiaugsmą ir laimę.

         Pasaulis taip surėdytas, kad žmogus negali gyventi vienas. Visiems reikia meilės, švelnumo, globos, pasiaukojimo. Kiekvienas žmogus trokšta patirti laimę. Kas yra laimė? Laimė – tai meilė. Ir niekas kitas. „Kas gali mylėti, tas yra laimingas“, – sako vokiečių mąstytojas, rašytojas H. Hesė. Filosofas Aristotelis taip pat yra pasakęs: „Laimė – tai gyvenimo prasmė ir tikslas, žmogiškosios būties išsipildymas ir esmė“.

             Taigi pati nuostabiausioji lyra toji, kuri skamba apie žmogaus su žmogumi ryšį.

Tai giedra,

tai ašarom lyja,

meilė išsklaido rūkus.

Atleisk, prisiglauski

prie Mielo –

nustebsi –

užbūrė dangus.

Naujai suskambės

stygos lyros,

poezija sielą užplūs.

            (Marija Krasauskienė)

        „Vienintelė viltis patirti džiaugsmą – žmogaus ryšys su žmogumi“, – taip kalbėjo A. de Sant Exupery.

            Visų mūsų troškimą, siekiamybę išsakė poetas Robertas Keturakis:

Būti mylimam nors mirksnį,

 kad paskui

 galėtum nesuklupdamas

 per žarijas nueiti.

            Mąstytojas Seneka yra pasakęs: „Nedžiugina jokie turtai, kai neturi draugo.“ Žmogus, kurio siela kenčia vienatvę, panašus į sulytą kačiuką, kuris taip pat ieško šilumos. Radęs saulėtą vietą, nors ir prie tvoros, glaustosi, išdžiūsta, sušyla, o tada jau šokinėja, džiaugiasi. Panašiai ir žmogus, sutikęs artimą sielą, sutvirtėja, išsitiesia ir gyventi ima.

        …Tarkime, kad jūs gerai pažįstate save, gerai žinote, kokio draugo (draugės) norėtumėte, svajojate apie jį (ją), idealizuojate. Ir sutinkate. Neretai atsitinka taip, kad moterys, merginos sutinka gražiai nuaugusį, atletišką jaunuolį, sugebantį skoningai rengtis, o jeigu dar ir išsilavinusį, mokantį sklandžiai reikšti mintis, gražiai kalbėti (ypač apie save), pasakoti apie nuotykius, užburti savo „didvyriškumu“, neskubėkite džiūgauti, kaip A.S. Puškino Nataša Rostova,: „štai jis“, arba –

O Tu

Trapesnis už miražą,

Betirpstantį

Žiedų tvane.

Tiktai

Akių kaštonai švaža

Pienių geltonio

Svaigume.

Gal tai

Lakštingalos  įskėlė

Tavąjį aidą

Manyje?

Kokia

Žavinga raktužėlė!

Graži aušra, kai

Tu šalia.

(Marija Krasauskienė)

             Nusiveskite šitą puikuolį į daržą prie kopūstų ar braškių lysvių, įduokite kauptuką. Pasižiūrėkite, koks jis šaunus bus rudenį, kasdamas bulves. Ar pamatys jūsų veidu žliaugiantį prakaitą, ar skubės perkelti pilną pintinę bulvių, išpilti jas į maišą? Ar atneš kibirą vandens, kai grįšite po darbų į namus, ar paskaldys malkų, užkurs krosnį, sakydamas: „Tu labai pavargusi, pailsėk“. O jeigu ir prašomas šito nepadarys, teisindamasis: „Ką kaimynai apie mane pagalvos? Mes dar nesusituokę!” Nieko gero nesitikėkite, jeigu jį pasirinksite gyvenimo draugu. Sakysite – smulkmenos. Ne. Tai labai svarbu. Pastebėjimas, atjauta – labai svarbūs faktoriai.

           Jaunimui patariu, kad neskubėtų kurti šeimos. Be draugo (-ės), dar reikia ir duonos kasdieninės. Gerai apmąstę, kuo norėtumėte būti, paklauskite savęs – ką sugebu? Ko reikia? Pasirinkę sau tinkančią specialybę, turėdami mėgstamą darbą, būsite laimingi, ramūs dėl ateities.

           Teko nugirsti dviejų vyriškių pokalbį:

            – Girdėjau, vesi. Na, tik jau ne tą…

            – Būtent tą. Aš ją padarysiu… Ji man bus kaip šilkinė vilna.

            Psichologai teigia: veltui stengsies. Neįmanoma perdirbti susiformavusio žmogaus…

Bendraujant reikia ir romantikos. Suorganizuokite kelionę, išvyką, šventę. Galėsite nustatyti, ar bus gera judviem draugijoje, ar žvalgysis į kitas(-us), ar ieškos patrauklesnės (-io), įdomesnės(-io)…

          Dera priminti mūsų šalies juristės Proninos pastebėjimus : „Tik neišleiskite į pramogas vieno vyro. Nebus jūsų – greta jo sėdės kita: galbūt jaunesnė, patrauklesnė, įdomesnė…“ Ir ištekėjus pataria neapsileisti, atrodyti gražiai, patraukliai, apsiskaičiusiai, nuolat tobulėti, ugdyti protą, jausmus ir sielą.

                                                                           * * *

             …Gerų santykių pagrindas – abipusė pagarba.

              Vyrai, norite būti karaliais? – Taip!

               Elkitės su moterimi kaip su karaliene. Ir karūna – jūsų!

              …Mokslininkų, psichologų tyrinėjimuose sakoma, kad šeimoje geriausiai sutaria žmonės, kilę iš panašaus socialinio sluoksnio, turintys panašų išsilavinimą, polinkius, interesus ir pomėgius.

               …Vienas iš ilgaamžiškumo veiksnių – mandagumas ir geri santykiai su žmonėmis.

             …Šiurkštumas ir užgauliojimas amoralūs ir smerktini. „Nors ir esi blogos nuotaikos, negali tarti žodžius, įžeidžiančius kitus. Negalima sakyti kalbų, kurios baugina kitus“, – apie tai kalba indų mąstytojai.

           Dažnai prisimenu a+a savo mamytės pasakytus žodžius: „Kalbėdama su kitu, parink toną ir žodžius. Visada prisimink: „Atsargiai – žmogus.“

            …Kai baigiasi laimė, prasideda nepasitenkinimas. Tada pasipila įžeidžiančių, skaudinančių žodžių lavina. Ir didžiausią nepasitenkinimą galima išsakyti tyliai, ramiai, neskaudinant vienas kito, neklijuojant neigiamų etikečių.

                Tėvams sakau: nesibarkite vaikų akivaizdoje. Kelkite jiems vieningus reikalavimus. Jei vienas iš tėvų davė vaikui pavedimą ar nurodymą, nors antrajam ir nepatinka, nutylėkite. Prieštaravimus išsiaiškinkite dviese.

              Štai vaizdelis iš natūros: parėjo Joniukas iš mokyklos. Mamytė jam sako: „Jonuk, susitvarkyk savo kambarį.“ O tėtis: „Netvarkys. Jonai, eik mašiną nuplauti!“ Na, ir užvirė… Jonukas pasidėjo knygas ir, eidamas pro šalį, sako: „Einu. Kine pasėdėsiu, kol judu čia išsiriesite“. Ir – trinktelėjo durimis.

Tėvų prieštaravimas į gera neveda. Auklėjimo rezultatai gali baigtis liūdnai.

O kaip bendraujame vienas su kitu?

Lyg ašmenys pakrantės švendrių.

Verčiau apgaubti vienam kitą švelnumu.

Išjausti sieloj šventę.

O dėl nesantaikos šeimoj

Vėliau gali pasigailėti.

Tad nekankinkim vienas kito… Ne!

Galim pristigt laiko mylėti.

(Marija Krasauskienė)

        Šeimos santykių tyrinėtojai teigia, jog visavertėmis asmenybėmis išauga vaikai, gyvenantys pilnose, darniose šeimose, o dar geriau, jei po vienu stogu gyvena kelių kartų artimieji.

            Jeigu taip atsitinka, kad išsprūsta nejučiomis pasakytas įžeidžiantis žodis, skubėkime atsiprašyti. Kai užsidarai, brendi į tylą, auga kančia. Viduje kažkas graužia sielos medį…

Skausmas nieko negydo.

Tik nualina sielą.

Ji užsimerkia klusni,

Kol keliais eini

Į liepsnojantį sujauktą vidų,

Kad išnyktum

Ar tu ištartum:

Esmi.

(Marija Krasauskienė)

           Neužsidarykime, išsikalbėkime ir atlėgs. Galėsime toliau gyventi.

        Dar viena iš didžiųjų vertybių yra ištikimybė. Jos praradimas labai skaudžiai išgyvenamas, gali nužudyti sutuoktinį(-nę) kaip asmenybę.

Aš nieko neturiu.

Netgi savęs…

Miriau

labai seniai, –

kai pavogė

bures,

Kai pagrobė

Tikėjimą ir

Meilę,

Svajones.

Kai širdį

išplėšė,

kai išdavė

mane…

Ir nuo tada

manęs nėra…

Tik aidas

klaidžioja

giria.

(Marija Krasauskienė)

      Tėvams primenu: nenusigręžkite nuo vaikų, nevarykite jų į šalį, nors būtumėte labiausiai užsiėmę. Jei vaikas priėjo prie jūsų, pasistenkite jį kantriai išklausyti, įsijausti į jo problemą. Jis pasiryžęs atsiverti, nori išgirsti jūsų nuomonę, tikisi išgirsti patarimą, nori dvasinės paramos. Šiuo metu jūs jam reikalingas. Ir ne „vėliau“, ne „tuoj“, gali ir nebūt „rytoj“…

    Kartais gali pateikti tokių klausimų, į kuriuos negalime rasti atsakymo staiga, todėl atsiprašę pasakykite tiesiai: reikia pagalvoti, paskaityti, beje, ir tu gali padaryti tą patį, galbūt ir pats rasi atsakymą, o jeigu ne, tada ir pasikalbėsime.

       Verti pagyrimo jauni žmonės, kurie savo tėvuose mato nuoširdžius draugus, nes jie sąžiningai linki sėkmės ir trokšta, kad būtume laimingi. Ir nesvarbu, kokio jie yra išsilavinimo. Derėtų įsiklausyti ir pasikliauti, nes juose glūdi gyvenimo patirtis.

     Šeima – tai vienintelė vieta, kur gali atsiskleisti pačios gražiausios žmogaus savybės. Tad saugokime, puoselėkime, gerbkimešį statinį. Nuo mūsų pačių priklauso, koks jis bus. Nebūkime šiurkštūs, grubūs, žiaurūs vienas kitam.

       Daugiau supratimo, atjautos, atlaidumo.  Ir bus visiems gera ir jauku gyventi. Daugiau valios, ištvermės, kantrybės, susivaldymo.

      Nusiteikime, kad šeimyninis gyvenimas – tai ne kovos arena, o diplomatijos laukas. Elkimės geranoriškai, kurkime santykius, kokių trokštame ir nebūsime vieni. Neteks kęsti vienatvės. Apie ją labai gražiai yra pasakęs poetas R. Keturakis:

Nė šventės pilkumos. Nė kasdienybės saito.

Toli šviesa. Ir Angelas – toli.

Ir nė delnų, kur ašaras nušluosto.

Ir nė akių, kur pasislėpt gali.

         Eilėraštyje „Ilgiausia diena“ kitas poetas sako:

Kasdienybės banga

Vėl atskyrė ir niekas nesakė

Kam vienatvės lange

Degė verkė užgęstanti žvakė.

(Vytautas Bložė)

         Apie vienatvę dviese Vincas Giedra rašo:

Yra vienatvė, kai lieki be draugo,

Kurio tau niekas niekad neatstos.

Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo

Atminimus draugystės prarastos.

Tačiau yra vienatvė dviese,

Kuri palaužia kaip liga sunki,

Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią

Tik abejingą žvilgsnį sutinki.

Kai tavo džiaugsmo, sielvarto negirdi,

Nemato sielos, prislėgtos ledais

Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,

Kurį rinkais iš tūkstančių kadais.

         Nepaprastai yra sunku kęsti vienatvę dviese, tačiau nelengva būti ir vienam:

Ar žinot,

Kaip skauda

Širdies tuštuma?

Kaip sielą apniukusią

Gelia?

Kai dykvietėj tavo –

Klampioji tamsa,

Ko vertas buvimas

Čia – žemėj?!

(Marija Krasauskienė)

       Labai gražiai kanauninkas, emeritas Juozas Barkauskas eilėraštyje „Tik vienas žodis“ kalba apie Meilę:

Iš daugelio tomų žodyno

Iš aibės žodžių įvairiausių

Tik vienas žodis amžiną

Nenykstančią prasmę turi –

Tai žodis –

MEILĖ.

Jame sutelpa visa tai,

Kas Dievui yra artima.

Apaštalas Povilas primena,

Kad amžinybėje nebus

Ir nereikės

Tikėjimo

Nei pranašysčių,

Tačiau žodis MEILĖ,

Kuris žemėje buvo svarbus

Kiekvienam ir reikalingas,

Toks pat, tik daug kartų

Skaidresnis

Išliks ir amžinybėje.

Tiktai ten MEILĖS nelydės

Apgaulinga skraistė,

Nelydės baimė, kad galima

MEILĘ, kaip šioje žemėje

Atsitinka,

Staiga visiškai

Prarasti.

Dievo meilė – dovana didžiausia.

         Ir čia prabylu man nežinomo poeto žodžiais:

Saugokit meilę

Ir jos vardą šventą.

O gyvenimas mano – akimirka,

Pralekianti valandėlė,

Slystanti man iš rankų

Ir dingstanti – viena diena.

O mano Dieve, žinai,

Kad Tave mylėti šioj žemėj

Teturiu tik dieną šią.

          Robertas Keturakis eilėraštyje  „Aiškumas“ sako:

Ar žinai, kiek burtų slypi

Po velėna šia marga,

Kol gyvenimas beribis,

Laikina tik pabaiga?

Sušvyluos šerkšnotos smilgos,

Kad negrįšim niekad čia.

O gyvenimas neilgas,

Amžina tik jo pradžia.

Gailėk, kad erdvės užsidarė

Ir niekados, ir niekados

Nepasakys graži Vakarė,

Ko netekai – kaip dovanos.

           Kol dar mums erdvės neužsidarė, džiaukimės mylėdami vienas kitą, gyvenkime gyvenimą.

           Susitikome gegužės mėnesį, kuris yra skirtas Motinos garbei. Noriu pasakyti, kad nėra nė vieno rašytojo, kuris savo kūryba nebūtų pagerbęs Motinos. O štai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, esperantininkė, kraštotyrininkė Danutė Vidrinskienė iš dvidešimt dviejų jos parašytų knygų vieną paskyrė Motinos paveikslui. Šis kūrinys – tai pavyzdys, kaip reikia mylėti ir gerbti savo tėvus, šeimą, kaip reikia rašyti knygas.

        Ir štai ištrauka iš D. Vidrinskienės knygos „Paulina – Žiemgalos dukra“: „Teatsiveria širdies varteliai. Tegul nors vienai akimirkai atsiveria Motinos pasaulis, kupinas savo siekių ir troškimų, savo skausmo ir nevilties, retkarčiais suspindinčių džiaugsmo kibirkštėlių, lydimas nuolatinio nerimo ir rūpesčio dėl savo vaikų“.

              Didžiulės pareigos yra uždėtos tėvams. Viena iš jų – ne tik išmokyti savo vaikus vaikščioti, bet ir parodyti kelią, kuriuo privaloma eiti. Niekam taip vaikai nelieka skolingi, kaip tėvams, ir niekad jiems negali atsidėkoti. Neužtenka slaugyti ligoje, globoti senatvėje, maža prižiūrėti jų kapus ar melstis už juos. Svarbiausia, mano nuomone, kad būtų tęsiami jų darbai. Jų vaikai turi būti verti savo tėvų, jais didžiuotis.

              Mąstytojas M.L. Richards yra pasakęs: „Pats didžiausias menas yra gyvenimas“. Pagalvokime, ar nederėtų šio didingo šeimos kūrinio kūrime dalyvauti visiems šeimos nariams su savo ryškiomis ir pastelinėmis spalvomis ir, visiems pasižiūrėjus iš įvairaus atstumo, pasitarus, paieškoti spalvų dermės, kad būtų jauku ir gera visiems – kiekvienam iš kūrėjų. Kokią mes turėtume gražią šeimą, patrauklią bendruomenę, galų gale, valstybę.

              Daugeliui pažįstama poetė Česlova Jakštytė, visą savo gyvenimą pašventusi kūrybai. Praeitais metais išleido proza parašytą poetinės eseistikos knygą „Širdies švelnumo štrichai“. Rekomenduočiau perskaityti ją visiems. Naudokitės proga, prieikite prie autorės, gal ji sutiks ateiti pas jus į mokyklą pokalbiui. Autorė labai mielas, draugiškas, iškalbus, geranoriškas žmogus. Džiaugčiausi, jeigu jums pavyktų susitarti.

         Mokytoja, poetė Dalia Bindokienė – tai būsenų, nuotaikų, emocijų, išgyvenimų atskleidimo meistrė. (Eilėraščių rinkiniai: „Širdies link“ ir „Išsiveržk, širdie“). Siūlyčiau susipažinti su Romualdo Ivanausko, Aldonos Murauskienės, Onos Mačiulienės bei kitų literatų klubo „Sietynas“ narių kūryba. Kviečiu susipažinti su savo krašto kūrėjais. Ir patariu: skaitykite knygas. Jos padės susivokti savyje, susivokti gyvenime.

            Linkėčiau, kad pavyktų gauti amerikiečių mokslininko, tyrinėjusio tarpusavio santykius, Deilio Karnegio knygų – tai tarpusavio bendravimo abėcėlė.

           Kanauninkas, emeritas, poetas Juozas Barkauskas išleido 15 poezijos knygų. Skaitytojai, žinantys jo kūrybą, džiaugiasi, radę daug šviesos, optimizmo, ieškantys tiesiausio kelio į Absoliutą. Drauge su autoriumi šypsosi iš netinkamų žmonių poelgių, įpročių ar ydų. Autoriaus kūrybos tematika labai įvairi. Tiesiog reikia imti ir skaityti. Susipažinusi su poeto kūryba, parašiau eilėraštį „Sakralinės minties poetas“:

Sakralinės minties poeto,

Jo išminties gelmėj

Vertybės amžinos sudėtos

Gyvenimo prasmės.

Tai Kristaus

Lūpomis jis kalba

Tiesas šventas girdi

Apie Tėvynės meilės svarbą

Istorijos kely

Ir apie nuniokotą kaimą,

Sugriautas svajones ir

Džiugią vyturėlio dainą,

Pavasario giesmės

Ir apie artimuosius, šeimą

Jautrias eiles randi,

Dar lydi jį lopšinės aidas

Iš motinos širdies.

(Marija Krasauskienė)

          Pokalbį su Jumis baigiu emerito Juozo Barkausko eilėraščiu „Geras įsakymas“:

Dievo meilė kiekvienam

žmogui įsakymą gerą davė:

mylėki žmogų artimą

kaip save patį. Nelinkėk

blogio, kurio pats sulaukti

nenori.

Jeigu juo vadovausimės

šioje audringoje žemėje,

sulauksime daug džiaugsmo

ir laimės.

Kurkime, džiaukimės ir būkime laimingi.

 Gyvenkime gyvenimą!

           Ir kas man gali pasakyti, kad Žemėje nėra tyrumo, taurumo, kilnumo, grožio ir šviesos?

           Marija KRASAUSKIENĖ

           Marijampolė, 2014-03-20