Pasižvalgymas po Romėnų ir Senovės Agoras
Pasivaikščioję Akropolyje, pėsčiųjų gatvele leidomės žemyn. Ūksmingose vietose buvo malonu, nes dangumi aukštėliau palypėjusi saulutė orą sušildė iki + 28 laipsnių (Atėnuose lankiausi balandžio mėn.). Malonia gaiva džiaugėmės neilgai. Čia pat, Akropolio kalno papėdėje, – mūsų lankomas objektas. Tai – Senovės Agora, buvęs Atėnų politinio, religinio, visuomeninio gyvenimo ir prekybos centras.
Ekskursija prasidėjo Romėnų Agoroje. Palyginus su Senovės Agora, romėniškoji užima nedidelį plotą ir yra keliais amžiais jaunesnė. Kadaise čia virusį gyvenimą šiandien galima tik įsivaizduoti. Besižvalgant po anuomet buvusią pilną gyvybės Agorą, dabar matai tik pavienius ar grupelėmis bevaikščiojančius turistus. Istorinėje vietovėje tebestovi gilią praeitį menančios įspūdingas kolonos bei kitos įvairių pastatų liekanos. Geriausiai išlikęs – Vėjų bokštas. Tai senovinis saulės ir vandens laikrodis bei vėjarodis. Taip pat didingai tebestovi II a. pr. Kr. pastatytų įėjimo į prekybos centrą vartų liekanos.
Palengva, besižvalgydami aplinkui, keliavome Senosios Agoros link. Pradžioje aplankėme Senovės Agoros muziejų – Atalo stoja. Jis pastatytas 150 m. pr. Kr. Pergamo karaliaus Atalio II paliepimu. Įspūdingas 116,5 metrų ilgio ir 19,5 metrų pločio dviejų aukštų pastatas buvo naudojamas kaip prekybos centras. Atalo stoją visiškai sunaikino germanų gentys. Ir tik 1950 metais ant archeologų atkastų pastato griuvėsių pamatų, naudojant senovines statybos medžiagas, atstatyta Atalostoja tokia, kokia buvo. Naujai iškilusiame pastate savo veiklą pradėjo muziejus, eksponuojantis Agoros archeologinių kasinėjimų metu surastus radinius: monetas, žaislus, virtuvės ir rašymo reikmenis, įvairias statulas, paminklų liekanas. Ekskursijos metu turėjome galimybę susipažinti su senąja graikų buitimi, susidaryti vaizdą apie anuometinį atėniečių gyvenimą.Reikia paminėti, kad 2003 m. balandžio 16 d. būtent čia Lietuva pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį.
Susipažinę su muziejuje saugomais archeologiniais radiniais, susitikimą su istorija tęsėme Senovės Agoros teritorijoje. Tai – buvęs didelis šventyklų, visuomeninių pastatų, tokių kaip mokyklos, parduotuvės, kalėjimas, monetų kalykla, alyvuogių aliejaus spaudyklos, kompleksas. Iš tuometinių pastatų geriausiai išlikusi Hefaisto šventykla: ji pastatyta 449-440 m. pr. Kr.
Senovės Agora buvo vieta, į kurią sugužėdavo miestelėnai apsipirkti, pasiklausyti koncertų, pabendrauti.
Šiandieną Romėnų ir Senovės Agoros atrodo lyg parkai su antikinių pastatų griuvėsiais. Įdomūs pojūčiai užplūsta, kai prisimeni, jog šioje Senojoje Agoroje vaikštinėjo ir savo nesibaigiančias kalbas sakė didieji filosofai Platonas ir Sokratas. Visai šalia – Areopagas. Tai – kalva, ant kurios antikiniais laikais vykdavo teismai. Čia pat anuomet buvęs kalėjimas, kuriame visų pasmerktas ir nusivylęs gyvenimu, išgėręs nuodų, nusižudė Sokratas. Didinga istorija, sugulusi knygų puslapiuose ir jau beveik tapusi legendomis, atgyja bevaikštant ir besigėrint tuo, ką laikas bei civilizacija mums dar išsaugojo ir leido pamatyti bei pajausti.
Keista, bet ištikima apsauga…
Ar tekę kam keliauti su apsauga? Na, kad keliaudami turėtume patikimą palydą ir būtumėte visiškai saugus? O mūsų grupei teko. Ir tai buvo Atėnuose. Turėjome keistoką apsaugą.
Kas lankėsi Graikijoje, tikriausiai pastebėjo, kad prie lankomų objektų yra daug šunų. Nepasakytum, kad jie būtų kažkokie valkatėlės, bet kažin ar turi šeimininkus. Šito tikrai nežinau. Panašu, kad šie keturkojai įsigudrinę užsidirbti sau skanesnį kąsnį, atlikdami apsaugininkų vaidmenis. Mūsų grupei tik išėjus iš Senosios Agoros ir pasukus link Karameikos kapinių, prisistatė trys dideli šunys. Jie mus tarsi apsupo, atskyrė nuo kitų gatve einančių žmonių, pastaruosius garsiai aplodami. Susidarė toks įspūdis, kad jeigu kas nors iš svetimų (ne mūsų grupės) žmonių mėgintų patekti į mūsų būrį, sargai būtų juos puolę. Beje, vienam praeiviui dantukais grybštelėjo koją… Sunku suprasti kodėl. Galbūt, kad jis buvo tamsesnio gymio, o šuo kažkada buvo nuskriaustas panašaus žmogaus ir nešiojosi savyje nuoskaudą… Nežinau. Bet mus šie apsauginiai atlydėjo iki senųjų kapinių. Mums užėjus į kapines keturkojai palydovai kuo ramiausiai išsitiesė ant šaligatvio prie kapinių tvoros. Toks vaizdas, kad nusprendė pailsėti, nusnausti. Galvojome, kad ši keista bendrystė tuo ir baigsis. Klydome. Jie laukė mūsų. Prabėgo kelios valandos, kol apžiūrėjome Karameikos kapines, aplankėme jose veikiantį muziejų. O kai išėjome į gatvę, pasitiko mūsų apsauga, kurios nei pasamdysi, nei atsisakysi. Vėl buvome lydimi toliau. Žinoma, už jų darbą atsilyginome kas bandele, kas sumuštinio gabaliuku. Pasibaigus ekskursijai, keturkojai palydovai patraukė saugoti kitų turistų.
Lankantis Graikijoje tokių šunelių teko sutikti nemažai. Vieni jų tiesiog tingiai snaudžia išsitiesę ant šaligatvių ar takelių – tuomet turi juos apeiti ar peržengti, bet nesutrikdyti poilsio. Kiti taikiai vizgindami uodegomis lydi per miestą – jeigu sustoji fotografuoti kokį fontaną ar kitą tau įdomų miesto fragmentą, jie palaukia, sustoja kartu su tavimi. Šuneliai turi laiko, jie niekur neskuba – žino, kad už ištikimą, gerai atliktą darbągaus skanesnį kąsnelį.
Senosios Atėnų kapinės
Senosios Atėnų kapinės, dar vadinamos Karameikos kapinėmis, mena XII a. pr. Kr. Šias kapines atrado vokiečių archeologai XX amžiaus pradžioje. Tai – pačios seniausios, pirmosios miesto kapinės. Jose gausu antkapių, kuriuos puošia marmuro kolonos ir statulos. Kiekvienas antkapinis paminklas – meno kūrinys, pasakojantis apie po juo besiilsinčio žmogaus gyvenimą, veiklą, pomėgius. Įspūdingiausias – iždininko antkapis su jaučio statula. Tiesa, palaidojimo vietoje yra tik paminklo reprodukcija, originalą matėme Karameikos muziejuje. Ne visi antkapiniai paminklai išlikę, dalį kapų žymi aptrupėję akmenys, pavieniai antikinių statulų fragmentai. Laikas negailestingai palietė šias kapines: gamta suniokojo negrąžinamai visa tai, ko žmogus nesuskubo apsaugoti.
Nedidelis, tačiau įspūdingas savo eksponatais – Karameikos muziejus, įsikūręs prie pat įėjimo į kapines. Jame eksponuojami šiose kapinėse archeologinių kasinėjimų metu rasti paminklai, skulptūros ir kiti eksponatai. Dalis radinių saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje.
Kažkodėl ši vieta nėra turistų gausiai lankoma. O užsukti į Karameikos kapines bei muziejų ir ten pasižvalgyti tikrai verta. Mums pasisekė – grupės vadovas, anksčiau studijavęs ir gyvenęs Graikijoje, kapines, kaip išskirtinai svarbias savo istorija ir meniškais antkapiniais paminklais ne tik Atėnams bet ir visai Graikijai, įtraukė į kelionės programą. Bevaikščiodamas čia, jauti Antikos laikų turtingų bei įtakingų žmonių gyvenimo pompastiškumą, troškimą ir pastangas įmažinti savo artimųjų, o gal ir savo pačių, buvimą šioje žemėje didžiuliais paminklais, pasakojančiais ištisas gyvenimiškas istorijas, prilygstančias legendoms. Graikų kalbos mokėti nereikia, kad suprastum, kas ilsisi po vienu ar kitu monumentu, kuo mirusysis domėjosi, ką dirbo, kokio buvo būdo. Išraiškingai visa tai pasakoja simbolių kalba.
(Bus daugiau)
Autorės nuotraukos.
