…Asyžius pasitiko apniukęs. Liūdnas, ašarojantis dangus nežadėjo nieko gero. Bet kartais pirmas įspūdis būna apgaulingas.
Šį miestą norėjau aplankyti jau labai seniai. Planuodama keliauti į Italiją, ieškojau maršruto, kuriame būtų ir Asyžius. Tuomet dar nežinojau, kodėl jis mane taip traukia. Juk tokių, šventomis tapusių, vietų pasaulyje yra labai daug. Tačiau ši man buvo kažkuo ypatinga. Tik kuo? Svarsčiau – galbūt mane viliojo smalsumas pamatyti miestą, turintį didžiulę istorinę praeitį, garsų savo vienuolynu, Šv.Pranciškaus Asyžiečio bazilika – viena iš didingiausių krikščioniškųjų šventovių. Iš pažįstamų piligrimų pasakojimų buvau girdėjusi, kad ją sudaro tarsi dvi bažnyčios – Žemutinė ir Aukštutinė – išpuoštos Džoto, Čimabulėsir kitų garsių menininkų freskomis. Be jokios abejonės, vykti į šį miestą skatino noras pabūti prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio kapo. Bet į klausimą „kodėl?“ atsakymo taip ir nebuvau radusi. Jis atėjo daug vėliau.
Taigi, Asyžius, etruskų įkurtas, viduramžiais susiformavo kaip miestas tvirtovė. Jį juosė penkių kilometrų gynybinė siena su aštuoneriais miesto vartais. Viršukalnėje, 1147 m aukštyje, kadaise puikavosi tvirtovė. Kilus pavojams, joje slėpdavosi miesto gyventojai.1198 m. prieš Koradą di Lutzeną sukilę miestiečiai viduramžių tvirtovę sulygino su žeme. 1387 m. kardinolo Albonoco įsakymu ji buvo atstatyta. Tačiau gynybos tikslais tvirtovė daugiau niekada nebuvo naudojama: joje buvo įkurtas kalėjimas, o vėliau tiesiog buvo apleista. Dabar šiame trapecijos formos statinyje su bokštais įrengta apžvalgos aikštelė.
XIII a. pradžioje prasidėjusi Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikos statyba užtruko apie šimtmetį. Jos kriptoje saugomi šventojo palaikai, kuriuos aplankyti plūsta milijonai piligrimų iš viso pasaulio. Kodėl maldininkai trokšta priartėti prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio? Kodėl meldžia jo įvairių malonių? Koks jis buvo? Kas tas Pranciškus iš Asyžiaus?
Pranciškus Asyžietis gimė apie 1181 m. Asyžiuje (Italija) turtingo audinių pirklio Petro Bernardonės šeimoje. Kristaus gimimo garbei motina jį gimdė pirmame savo namų aukšte įrengtame tvartelyje tarp avių ir kitų ten buvusių naminių gyvulėlių. Vėliau ši vieta tapo kulto vieta. Vienas maldininkas, pamatęs kūdikį, išpranašavo, kad šis tapsiąs šventuoju.
Pabaigęs mokslus Pranciškus, kaip ir tėvas, tapo pirkliu. Jis mėgo linksmą gyvenimą, kėlė puotas, dalyvavo karo žygiuose, varge gyvenantiems žmonėms dalino savo turtus. Motiną ir draugus žavėjo Pranciškaus būdas: teisingumas, žodžio taurumas ir dosnumas vargšams. Spoleto miestelyje Pranciškus susapnavo sapną, kuriame Viešpats pakvietė jį tarnauti Dievui. 1206 m. Asyžiaus vyskupo Gvido II akivaizdoje Pranciškus viešai nusimetė drabužius, atsisakė tėvo turtų ir paskyrė save Dievui: „Iki šiol Petrą Bernardonę vadinau tėvu, o nuo dabar turėsiu tik vieną tėvą, į kurį galėsiu kreiptis: Tėve mūsų, kuris esi danguje“.Taip, išsižadėjęs turtų, jis save pašventė tarnystei Dievui. 1223 m. Pranciškus per Kalėdas suorganizavo pirmąjį pasaulyje Jėzaus Gimimo paminėjimą.
Bene svarbiausia užduotimi Pranciškus sau iškėlė gautą iš Dievo misiją – eiti ir atstatyti griūvančią Bažnyčią ne kaip pastatą, o kaip bendruomenę. Jis matė dvasininkų žemiškus nuopuolius, nuklydimus,jautė atsiradusią takoskyrą tarpkunigų ir paprastų tikinčiųjų. Šv. Pranciškus Asyžietis be galo mylėjo ir gerbė dvasininkus – ypač didžiulį dėmesį skyrė nusidėjusiesiems. Jis suprato, kad kunigai yra tokie patys klystantys žmonės, kaip ir visi, tačiau per Dievo malonę dovanojantys tikintiesiems Kristaus kūną ir kraują. Šv. Pranciškus Asyžietis ne kiršino kunigų su parapijiečiais. Priešingai – jis sąmoningai eidavo pas juos išpažinties, kad bent truputį pakeltų smukusį dvasininkų autoritetą ir pasitikėjimą savimi bei stiprintų ryšius su tos parapijos tikinčiaisiais.
Šv. Pranciškus mirė būdamas keturiasdešimt penkerių metų. Jis buvo palaidotas Asyžiuje Šv. Jurgio bažnyčios požemyje, o po ketverių metų perneštas į Šv. Pranciškaus Asyžiečio baziliką, pastatytą ir skirtą jo kapui.
Važiuodama į kelionę mažai ką žinojau apie Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą, jo veiklą. Nesu iš tų tikinčiųjų, kurie aklai tiki šventomis vietomis, ten vykstančiais stebuklais ar pajuntamais potyriais. Skeptiškai žvelgiau ir į Asyžių, bet vis vien – į ten mane kažkas traukė.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo istorija mus moko: ne teisti, o padėti. Kiekvienas žmogus – tik žmogus. Jis ir klysta, ir krenta, bet privalo ir gali atsitiesti, tereikia jam padėti. Jei nori pakeisti pasaulį – pradėk nuo savęs. Štai čia ir atsakymas į mano pradžioje sau užduotą klausimą „kodėl?“. Dabar žinau – kažkur giliai viduje norėjau aplankyti bažnyčioje esančią kriptą ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio kapą ne vien todėl, kad mano senelis nešiojo Pranciškaus vardą ir ne vien todėl, kad šis atvykimas turėjo tapti savotišku susitikimu su juo, ilgesingu sugrįžimu į vaikystėje kartu praleistus metus. Tai buvo daug daugiau. Dvasinės ramybės paieška, susitaikymas su aplinkiniai ir ypač su savimi – štai kas atvedė mane į Asyžių. Tą supratau prie Šv.PranciškausAsyžiečio kapo: nežinau kodėl, bet ten pravirkau. Širdyje tapo lengva, šilta, šviesu. Sakytum, ištryškę ašaros išplovė kažkur giliai manyje susikaupusias negatyvias išgyvenimų nuosėdas.
Ne be priežasties Šv. Pranciškus Asyžietis laikomas besivaidijančių taikytoju, taikos ir ramybės pasiuntiniu. Ne atsitiktinai prie jo kapo plūsta žmonės iš viso pasaulio, kiekvienas ieškodamas savęs ar sau atleidimo.
Dar vienas neapsakomos šilumos pliūpsnis – rožinių šventinimas. Į Asyžių atvykome aplankę Romą ir Vatikaną. Kaip ir daugelis keliautojų, iš kelionių namiškiams vežėme lauktuvių. O ką parveši iš tokios kelionės, kurios metu lankai Vatikaną? Teisingai – rožinius, pakabučius su šventųjų atvaizdais, kitą religinę atributiką. Kelionėje lydėjo labai puikus vadovas. Jis mūsų maloniai paprašė „neskalbti“ rožinių švęstame vandenyje Vatikane Šv. Petro bazilikojeprie įėjimo esančiuose induose, kaip daro daugelis turistų. Gal jie įsivaizduoja, kad rožiniai taip taps pašventintais ar šventais (net nežinau kokiais). Kelionių vadovas pažadėjo rožinių šventinimą suorganizuoti Asyžiuje ir savo pažadą ištesėjo.
Aplankius šventojo kapą, prieš mums išvykstant namų link, buvome pakviesti į Aukštutinę Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikos bažnyčią. Čia laukęs vienuolis pasisveikino ir pradėjo šventinimo apeigas. Mūsų, keliautojų, buvo apie keturios dešimtys. Visi rankose laikėme Vatikane nusipirktus rožinius, skirtus savo artimiesiems. Vienuolis juos apšlakstė šventu vandeniu ir, prieidamas prie kiekvieno, savo rankomis apglėbdamas mūsų rankas, laikančias rožinius, be perstojo kalbėjo maldas, palaiminimus. Jo veide spindėjo neapsakoma šiluma ir šviesa, ramybė ir jaukumas. Niekada nepamiršiu šio veido šventumo ir savo patirtų išgyvenimų Asyžiuje. Kelionių vadovui buvome be galo dėkingi. Jis žinojo, ką daro, buvo savo srities specialistas ir ne tik: keliautojams dalino tai, kas yra tikra, gilu, nesuvaidinta dėl aplinkinių ar savę.
Pirmas įspūdis – apniukęs dangus ir vėjuotas, drėgnas oras – prarado savo galią sugadinti apsilankymo atmosferą Asyžiuje. Dvasiniai dalykai daug stipresni už žemiškuosius. Tereikia leisti jiems priartėti prie savęs ir atvira širdimi priimti.
Autorės nuotraukos.
