Lietuvos šaulių sąjunga šiais metais minės organizacijos įkūrimo šimtmetį. Lietuvoje pasikeitė kelios žmonių kartos. Valstybė patyrė tris okupacijos laikotarpius. Ilgiausias iš jų truko beveik 50 metų. Šaulių sąjungos vardas buvo ištrintas iš Lietuvos istorijos knygos puslapių. Ištrintas tam, kad viename iš sąjūdžio mitingų, vėl iš naujo atgimtų.
Susikūrimas
Nepriklausomybės kovų įkarštyje, 1920 m., Gražiškiuose, Bartninkuose, Pajevonyje jau veikė pavieniai šaulių-partizanų būriai: „Bet vilkaviškiečiai tuo tarpu, ar tai dvasiniai susnūdę, ar ko tai pabūgę, tylėjo ir į gresiantį pavojų mažai tereagavo“, – teigia Juozas Merkšaitis 1930 metų straipsnyje žurnale „Trimitas“. Pirmasis Vilkaviškio šaulių būrio steigiamasis susirinkimas įvyko 1920 m. „Žiburio“ gimnazijoje. Pagrindiniai sukarintos organizacijos kūrėjai buvo įvairių profesijų žmonės: policijos viršininkas, mokytojai, poetai, kooperatyvo vedėjas.
Besikurianti Šaulių sąjunga turėjo palaikyti tvarką mieste, padėti vietos policijai apginti gyventojus nuo plėšikų. Trūko ginklų. Šaulys Jurgis Grūnovas buvo tarnavęs Vokietijos kariuomenėje, todėl jam tarpininkaujant kariški šautuvai iš vakarų atsidūrė Lietuvos pasienyje: „Mes Vilkaviškio būrio šauliai per kelis kartus nuo Eitkūnų-Kybartų pasienio naktimis pergabenome(ginklus) į Vilkaviškį“, – prisiminimais dalinasi vienas iš aštuntojo būrio kūrimo iniciatorių Juozas Merkšaitis.
Mūšio lauke
Vilkaviškio miesto vyrai į šaulių būrį 1919-1921 metais jungėsi vedami patriotizmo. Tačiau kita ne mažiau svarbi priežastis buvo noras apsaugoti savo šeimą, namus, turtą. Naujai įsteigtas aštuntasis Vilkaviškio šaulių būrys bendradarbiavo su vietos policija, „o kartais svarbiam ir skubiam reikalui esant-ir patys pareikšdavo savo iniciatyvą“. Tokiu būdu vilkaviškiečiai patys prisidėjo prie savo miesto saugumo. Uniformuoti ir ginkluoti šauliai nuolat patruliuodavo miesto prieigose.
Šaulių sąjungos leistam žurnale „Trimitas“ pabrėžiama, kad 1920 metais į frontą kautis su lenkais išsiūsta 400 Vilkaviškio rajonų šaulių. Dalis žuvo. Tuo metu Vilkaviškio mieste veikė slapta lenkų dvarininkų organizacija, kursčiusi vilkaviškiečius ir agitavusi prieš lietuvybę : „Nežinia būdavo su kuo draugauji: su tikru lietuviu tėvynainiu-patriotu, ar su lenkomanu“, – rašoma 1930 metų žurnalo „Trimitas“ numeryje. Aštuntasis Vilkaviškio šaulių būrys 1921 metais dalyvavo tos slaptos lenkų kariškos organizacijos „Polska Organizacja Wojskowa“, veikusios Suvalkijoje, narių suėmime.
Klaipėdos kraštas nepriklausė Lietuvai, o mažai Lietuvos valstybei buvo būtinas sausumos priėjimas prie jūros. Todėl 1923 metais Lietuvos vyriausybė suorganizavo Klaipėdoje sukilimą. Aštuntasis Vilkaviškio šaulių moterų būrys pradėjo rinkti aukas miesto išvadavimui. Keli būrio šauliai kovėsi sukilimo metu. Iš viso Vilkaviškio šaulių rinktinė į kautynes dėl Klaipėdos pasiuntė 40 vyrų.
Visuomeninė veikla
Aštuntąjame Vilkaviškio būryje 1936 metais tarnavo 163 šauliai. Organizacijos leistame žurnale „Trimitas“ nurodoma, kad aukštąjį mokslą baigusių būryje yra 29, o pradžios mokylą – 76 nariai. Į šaulių gretas dažniausiai stodavo miesto inteligentai. Vilkaviškio šauliuose buvo 48 valstybės tarnautojai, 21 ūkio darbininkas, 16 privačių įstaigų darbuotojų. Taip pat mokytojai, siuvėjai, staliai, kurpiai, namų šeimininkės, kalviai. Pabrėžiama, kad būrio nariai turi 34 radijo imtuvus, 8 telefonus, 4 motociklus, 2 automobilius, 36 dviračius, 7 arklius.
Vilkaviškio šauliai turėjo savo dūdų orkestrą, kuris gyventojus linksmindavo kasmet rengiamose gegužinėse. Ataskaitoje apie būrio veiklą rašoma, jog „1935 metais suorganizuota įspūdinga vandens sporto šventė Paežerių ežere ir Joninių išvakarėse gegužinė Osijos miške su vaidinimais ir laužu“. Valstybinių švenčių metu šauliai miesto gatvėmis žygiuodavo kartu su Vilkaviškyje buvusiais ulonų kareiviais.
Aštuntojo būrio veikla paskatino vilkaviškiečius didžiuotis savo miestu ir tėvyne. Į nepriklausomybės kovas įsijungė ne tik savanoriai, bet ir vietiniai šauliai. Aprimus mūšiams aštuntasis būrys Vilkaviškyje buvo saugumo garantas miestiečiams, kurie nukentėję nuo plėšikų pagalbos dažnai kreipdavosi į uniformuotus šaulius.
Garbė žuvusiems už tėvynę ir garbė tėvynei, kad yra kam už ją žūt, – ši kan. Tumo Vaižganto citata atspindi visos Šaulių sąjungos idealus 1918-1940 metų nepriklausomoje Lietuvoje.
Nuotraukoje – Vilkaviškio šauliai stovykloje.
