Mokykla – gyvenimo būdas net atostogų metu daugeliui pedagogų. Ne išimtis ir Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos (vienintelės Marijampolės savivaldybėje, nešiojančios joje besimokiusio aviatoriaus vardą) direktorė Asta IVOŠKAITĖ. Kolektyvui reikli, bet teisinga, siekianti, kad kiekvienas save atskleistų, o ne tik atliktų savo, kaip mokytojo, darbus, – taip A. Ivoškaitę apibūdina jos kolegos. Komunikabili, griežta, ir vėl – teisinga, tvirtą nuomonę turinti ir savimi pasitikinti asmenybė, puikiai kontroliuojanti ir prižiūrinti mokyklinį gyvenimą, vadovo pareigose niekuo nenusileidžianti vyrams, ši moteris, yra puikus pavyzdys, jog kiekviena moteris gali siekti karjeros aukštumų toje srityje, kuri yra artimiausia jos širdžiai.
Iš mokyklos – į mokyklą
Astos Ivoškaitės kelias iki direktoriaus kėdės nebuvo trumpas ir lengvas. Pati baigusi Marijampolės tuometinę 6 -ąją vidurinę mokyklą, po to – pedagogines studijas, marijampolietė pradėjo dirbti mokytoja (net dviejų dalykų: anglų kalbos ir istorijos). Iš pradžių abiejų dalykų mokė Daukšių pagrindinėje mokykloje, vėliau Šunskų pagrindinėje mokykloje dirbo istorijos mokytoja. Likimo vėjai A. Ivoškaitę nupūtė ir į Kalvarijos kraštą. Darbavosi Kalvarijos suaugusiųjų vidurinėje mokykloje. Teko eiti ir Marijampolės apskrities valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Tačiau trauka mokyklai niekur nedingo. Likimas vėl sugrąžino Astą į Kalvarijos suaugusiųjų vidurinę mokyklą, kur ji užėmė direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareigas. Nemažą patirtį mokyklose sukaupusi moteris pasijuto „pribrendusi“ dalyvauti konkurse ir pretenduoti į mokyklos direktorės vietą Rimanto Stankevičiaus pagrindinėje mokykloje. A. Ivoškaitė, laimėjusi konkursą, nieko nenustebino, nors tuomet dar būsimi kolegos konkurso rezultatų laukė su nerimu: juk permainos visada atneša nežinomybę, o nežinomybė žmones gąsdina. Dėl šios priežasties A. Ivoškaitė visas savo pastangas ir jėgas deda į tai, kad mokytojai ir mokiniai jos vadovaujamoje mokykloje jaustųsi saugūs, nematytų negerų dalykų. Juk tai ir yra svarbiausia: kai dalini gėrį kitiems, jis ir pas tave sugrįžta su dar didesne jėga.
„Jei judinsi akmenį, galiausiai jį išjudinsi“
R. Stankevičiaus pagrindinės mokyklos direktorė teigia, jog direktoriaus darbas pirmiausia asocijuojasi su labai didele atsakomybe. Juk tai darbas su pačiu savimi – tam, kad mąstymas būtų pozityvus. Tad pirmiausiai – reiklumas sau, pareigingumas, visų užduočių atlikimas iki galo, intuicija. Kodėl intuicija? Juk vienas direktorius mokyklos nepadarys geresnės bei gražesnės – tam reikalinga visa komanda. O surinkti atsakingai ir noriai dirbančią komandą – labai sunkus darbas, nes žmones reikia pažinti per labai mažą laiką. Asta dabar džiaugiasi, kad turi stiprią komandą, su kuria siekia sukuri modernią mokyklą. Dėl šio tikslo direktorė siekia gerinti mokyklos įvaizdį ir išryškinti stipriąsias jos puses.
Nepaisant to, jog vadovė siekia savo mokyklą paversti kuo modernesne, ji yra įsitikinusi, kad ne sienos, ne nauji suolai ir ne kompiuteriai daro stebuklus – o žmonės. Nuo jų priklauso mokyklos ateitis ir gerovė. „Kuo santykiai tarp mokinių, mokytojų ir tėvų bus glaudesni, šiltesni, tuo visiems žmonėms mokykloje praleistas laikas bus geresnis,“– sako mokyklos direktorė. A.Ivoškaitės didelį dėmesį skiria neformaliajam ugdymui ir mokinių savivaldai, kad vaikas galėtų atsiskleisti ir parodyti savo kūrybiškumą. „Savirealizacija ir prasideda mokykloje, jei tik tam yra tinkamos sąlygos“, – sako A. Ivoškaitė.
„Nėra tokios problemos, kurios negalėtų padėti išspręsti nuoširdus ir atviras pokalbis, – dėsto toliau savo mintis mokyklos direktorė. – Jei judinsi akmenį, nesvarbu, kokio bus jis dydžio, galiausiai jį išjudinsi.“ Su kiekvienu žmogum galima rasti bendrą kalbą, jei tik to labai norėsi, ir problema bus išspręsta.
Gyvenimo moto – gyventi darnoje su savimi
Gamta jau taip yra nulėmusi, jog moteris fiziškai silpnesnė už vyrą. Be to, ir visuomenė moters darbą vertina kritiškiau. Bet A. Ivoškaitė nemato skirtumo, ar direktoriaus kėdėje sėdės moteris ar vyras, jei tik žmogus gerai ir su užsidegimu atliks savo darbą. „Reikia mokėti išnaudoti savo stipriąsias savybes, kitaip nepažengtume į priekį jokioje srityje“, – sako mokyklos vadovė. Ir asmeniniame gyvenime, ir mokykloje direktorė stengiasi laikytis taisyklės: kovoti ne prieš karą, o siekti taikos. Štai todėl jai ir nėra reikalo kovoti už lygias teises. Asta neslepia: darbas mokyklos vadovės pareigose išugdė didelę savitvardą, kuri leidžia judėti pirmyn neeikvojant jėgų kasdienių iššūkių keliamam stresui.
Nors savo darbą laiko svarbia gyvenimo dalimi, A. Ivoškaitė neaukoja jam viso savo gyvenimo. Tik išskirtiniais atvejais moteris nešasi darbo namo. Intensyvus protinis darbas, laikui bėgant, nuvargina. Po darbo valandų ar atostogų metu direktorės dienotvarkėje būtinas turiningas ir gerai praleistas laisvas laikas, kuris suteikia daugiau jėgų ir noro toliau puikiai atlikti darbą. Asta prioritetą teikia aktyviam laisvalaikiui. Būdama dar moksleivė, ji buvo gera plaukikė, šio sporto nepamiršta ir dabar. Dažnai vietoj automobilio moteris pasirenka dviratį – ir sveikatai naudinga, ir nuotaiką pakelia, ir savijauta geresnė. Taip pat A. Ivoškaitė stengiasi nepraleisti nė vienų krepšinio varžybų, kuriose žaidžia Lietuvos rinktinė.
Gyventi kuo didesnėje darnoje su savimi – tai yra A. Ivoškaitės gyvenimo moto, kurį ji „nešasi“ su savimi visada ir visur – ne tik į artėjančius mokslo metus…
Raminta GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Nr. 33 (37), 2013 m. rugpjūčio 17–23 d.
Asta Ivoškaitė.
Kalba mokyklos direktorė.
Asta su mokykloje apsilankiusiais galiūnais.
Direktorė mokyklos renginyje - tarp žiūrovų.
