Prieš tūkstantį metų benediktinas, misionierius, arkivyskupas netoli dabartinio Paluknio krikštijo Lietuvos karalių ir nuo tada „atsirado Lietuva“. Jeigu analų raštininkas būtų žinojęs, kad žodis „Lietuva“ reiškia „valstybę“, aišku, kad tokio žodžio būtų neįrašęs, kaip ir žodžių „karalystė“ ir „karalius“. Mūsų Tautoje žodžiai „karalystė“, „karalius“ ir „Lietuva“ įgavo administracinę reikšmę beveik prieš tris tūkstančius metų.
Dar anksčiau už žodį „Lietuva“ – prieš du tūkstančius metų – yra užrašyta „galindos ir sūdinai“. Aišku, jie turėjo savo teritoriją, istoriją, religiją, kultūrą ir santvarką, nes raštininkas juos pastebėjo – užrašė. Bet tai ir viskas – buvo ir nėra. Tarytum nuskendo į Letą ar sudegė lyg feniksas, tik pastarojo liko pelenai, o šių neliko nė pelenų.
Po tūkstančio metų pasaulyje vėl pasirodo galindos ir sūduviai, tik dabar kronikininkas užrašo daugiau žinių – Ordino ir prūsų karuose pirmutinius be kovos išnaikina galindas, o per paskutinius penkerius metus – sūduvius. Abiejų genčių žemės virsta dykromis be gyventojų (taip užrašyta).
Klausimas ne tik mums, bet ir viso pasaulio istorikams. Ką galindos ir sūduviai veikė nuo Ptolemėjaus iki Petro iš Dusburgo – tūkstantį metų? Kaip sugebėjo gyventi pasaulyje nepastebėti? Ir dar tūkstantis klausimų.
Po Žalgirio mūšio LK Vytautas reikalauja Ordino, kad jis atsisakytų Nemuno kairiojo kranto kampo (Sūduvos), kurio žmonės kalba ta pačia kalba kaip ir LK Vytautas. Žinome, kad faktiškai šios žemės nevaldė nei Ordinas, nei LK Vytautas, bet pagal dovanojimo raštą ji priklausė Ordinui. Galiausiai Ordinas atsisako, ir vėl dingsta Sūduva.
Po šimto metų (apie 1500 metus) du Prūsijos vyskupai vizitacijos metu sužino – yra prūsų, kurie garbina „sūduvių dievaičius“ (-deywoty zudwity). Vadinasi, garbina ne prūsų, žemaičių, aukštaičių ar lietuvių, kurie tuo metu gyveno, bet sūduvių, kurie išnaikinti prieš du šimtus metų, kurių „nėra“.
Ir vėl klausimas. Žinome, kad tikėjimas ir jo apeigos yra ne piemenavimas su botagu rankoje. Reikia įgyti specialų išsilavinimą, tikėjimo pažinimą ir gauti įgaliojimus. Būtina gyva ir gerai organizuota institucija, galinti pateikti kvalifikuotus vykdytojus. Iš vizitacijos ataskaitos aišku, kad tokios institucijos Prūsijoje nebuvo – tai liudija žodis „sūduvių“, ji buvo Prūsijos pašonėje – Sūduvoje. Ši medžiaga liudija, kad 1500 metais Sūduvoje buvo tik Senasis Tautos Tikėjimas ir jokio kito tikėjimo nebuvo. O kad išvengtų tiesos– „Sūduvoje niekas negyveno“.
Kiek vėliau prūsų kalba išleistų katekizmų įžangose siūloma daugiau nebeleisti prūsakalbių katekizmų, nes visos gentys supranta sūduvių kalbą. Su kuo susidūrėme? Su imperija, daugiakalbe valstybe ar istorijoje nežinomu reiškiniu? Tik imperijoje ir daugiakalbėje valstybėje visoms tautoms ir gentims privaloma viena kalba. Taip yra ir mūsų valstybėje: privaloma viena sūduvių kalba, kuri konstitucijoje įvardinta lietuvių kalba (pagal valstybės įvardijimą). Dėl to, kad sūduvių kalba tapo valstybės kalba, neatsirado nei sūduvių kalba, nei sūduviai, nei Sūduva.
Labiausiai pasisekė ištrinti iš istorijos Sūduvą ir sūduvius rusų carui, kai Sūduvą įjungė į Suvalkų guberniją. O toliau viskas vyko automatiškai. Pagal gubernijos įvardijimą žemė tapo „suvelcizna“, patys išsivertėme „Suvalkija“, čia gyvena „suvalkiečiai“ ir kalba – „suvalkiečių kalba“. Viskas vyko paprastai, taisyklingai be prievartos, nes niekas nepradingo – nei žemė, nei žmonės, nei kalba. Tai kas, kad Onaitytė tapo Petraitiene: kaip ji vaikščiojo po kiemą, taip ir dabar vaikšto – viskas po senovei. Netiesa. Onaitytė numirė, o kartu ir visas jos dvasinis turtas, kuriuo ji naudojosi ir kitiems dalijo. Jos visa dvasinė suma (iki Petraitienės) turi tik vieną slapyvardį, kodą, dalią, šeimininką, kuris kitavardžiams šaukiniams neatsiliepia. Tai didelis praradimas.
Privalome atsiminti: pagal mūsų tautosaką (mūsų šventraštį) žodis ir vardas priklauso Dievo žinybai, o jo paviešinimas visuomenei vyksta tik per apeigą – tai įstatymas. Pateiktas žodis (naujadaras) ar vardas be apeigos yra melas, klaida, netvarka. Toks žodis yra neįstatyminis žodis. Šiais žodžiais dažniausiai naudojosi kriminaliniai nusikaltėliai – vagys, melagiai, garbėtroškos, niekintojai, kerštautojai, grobikai, pavergėjai ir t.t. Įvardinti ką nors neįstatyminiu žodžiu yra tiesos niekinimas, nudvasinimas. Prieš keliolika metų Suvalkų vaivadijoje užėjęs į seną sodybą išgirdau lietuvišką šnektą. Pasisveikinęs kreipiausi tikriausiai į šeimininką: „Kaip jūs, suvalkiečiai, gyvenate?“ Žmogus pirmiausiai paraudo, o paskui pamėlynavęs tarė: „Mes ne suvalkiečiai, mes dzūkai, o suvalkiečių ieškokite apie Marijampolę“. Supratau, kad labai įžeidžiau žmogų. Kitas atsitikimas buvo prieš dvidešimt metų. Marijampolėje vyko Sūduvos priešistorės konferencija. Po pirmos dienos pranešimų, kitą dieną, vyko pranešimų aptarimai ir ginčai. Vienas dalyvis prasitarė, kad sūduviai yra jotvingiai, bet kitas paprieštaravo – jotvingiai buvo išnaikinti XI a., o sūduviai – XIII a. Pusamžis profesorius, norėdamas išspręsti juodviejų ginčą, pasiūlė atidžiau ištyrinėti klausimą ir tiksliai nustatyti, kada buvo išnaikinti jotvingiai. Tada pakilo viena įtūžusi moteris – Baltarusijos Istorijos instituto istorikė, archeologė, ir garsiai tarė: „Ką jūs čia kalbate? Mano proseneliai, tėvai, aš, mano vaikai ir visi, gyvenantys aplink mano gimtinę, esame jotvingiai, ir mūsų niekas nesunaikino“. Atrodo, kad visi numirė ar užmiršo kalbėti.
Gal mes be priežasties įsižeidžiame ir pykstame, kad caro dėka tapome suvalkiečiais, o žemė – Suvalkija. Šie žodžiai yra aukštos dvasinės vertės. Žinome ir suprantame: „valkata, valkiotis, valka, apvalkalas, užvalkalas, valas, vilkti“ ir t.t. Senajame tikėjime „valka“ buvo vienuolių valkatų darbužis, išaustas iš liepų karnų (plaušų). Šį drabužio įvardijimą ir jo gamybą pasiskolino sanskrito vienuoliai. Nuo Suvalkų į šiaurės pusę prie Valkos upelio buvo valkatų vienuolynas, ir Suvalkų vardas susijęs su šiais vardais. Slavų metraščiai mini vienuolius valkatus, dėl kurių tekdavo bėgti nepradėjus mūšio. Slaviškoje Mato evangelijoje sakoma, kad trys valkatai atvyko į Betliejų pagarbinti gimusį Jėzų. Tai netiesa. Visi trys atvykėliai buvo skirtingų vienuolijų vienuoliai ir tik vienas iš jų buvo valkatas. Pagal visus ženklus Suvalkai yra dvasingas miestas ir negėda būti jo gyventoju. Bet… Jis yra dvasingųjų vienuolių, Galindos žemės miestas ir griežtai ne Sūduva, nes ką turi ir gali Galinda, to neturi ir negali Sūduva. Ir atvirkščiai, ką turi ir gali Sūduva, to neturi ir negali Galinda. Įstatymas yra amžinas ir nepajudinamas – kiekvienas Dievo vienetas yra nepakartojamas pasaulis, todėl mes ne suvalkiečiai, o sūduviai.
Galiausiai Sūduva ir sūduviai.
Per Sūdelio ir Sūduvio ežerus teka Sūduvėlė (dabar įvardinta Vygra, bet iš tikro Vygra išteka iš Vygrio ežero), o prie jos yra didelis Sūduvos kaimas, atsiradęs XVI a. iš Sūduvos vienkiemio. Visas šis vardynas yra Sūduvos kalnyne (Sūduvos kalnuose, Sūduvos Aukštumoje).
Žodis „Sūduva“, „Sūda“ reiškia gimtinę, tėviškę – žmogaus arčiausio Dievui, gausiai aukojančio, tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, kunigo.
Atrodo, supratome, kad genties įvardijimo bendrinė reikšmė yra įstatymas visai Tautai, genties žemei, žmonėms, jų veiklai, pareigoms ir įgaliojimams. Vadinasi, tik galindas galėjo būti vienuoliu, sūduvis – kunigu (popiežiumi), gudas – kariūnu, aukštaitis – karaliumi, žemaitis – žemės motinos sūnumi ir t.t. Šie ir visi Tautos neatšaukti ir nepanaikinti įstatymai kartu su šiandieniniais mus veikia visa savo jėga, nepriklausomai nuo mūsų žinojimo ar nežinojimo, visus vienodai – ištarėją, veikėją, girdėtoją ir regėtoją.
Sunkiausia ir kvailiausia diena, kai ryte per radiją išgirstu skelbimų pranešėją sakant: „Suvalkija ar suvalkiečiai“. Jis nežino, kad klysta ir kitus klaidina, bet tikrai yra kaltas, aš kaltas, kad išgirdau, ir visi, kurie išgirdo, nes klaidos dvasiai, kaip ir visoms dvasioms, yra neišvengiamas įstatymas – dauginkitės. Ką daryti? Pirkčiau radiją, kurį galima programuoti, kad netartų nereikalingų, melagingų ir klaidingų žodžių. Tada girdėčiau kalbos kratinį, kurį vartojo Tauta Ptolemėjaus laikais iki Brunono. Pasiekčiau dvasios tyrumą ir nereikėtų vaikščioti į bažnyčią. Atrodo, pastarasis ženklas „nevaikščioti į bažnyčią“ sparčiai plinta, tik kitais būdais.
Kažkada Sūduvoje klebonas pasiskundė savo parapijiečiui:
– Žmonės nevaikšto į bažnyčią.
Parapijietis paklausė:
– O ką Dievas sako? Kodėl jis nevaikšto į bažnyčią?
– Žmonės – ne Dievas. O aš Dievo neklausinėju.
– Labai teisingai ir tiksliai atsakei, kodėl žmonės nevaikšto į bažnyčią.
Ir dar vienas pokalbis. Vadovas grėsmingais žodžiais bara pavaldinį ir galiausiai klausia:
– Kada padarysi?
Anas atsako:
– Padaryta.
– Tai kodėl nieko nesakai?
– Kad niekas neklausia.
Sūduvoje dar XX amžiaus pirmojoje pusėje didžiausias ir svarbiausias įstatymas buvo „Einu pasitarti“ su kaimynu, žmona, vyru, seneliais, vaikais, medžiu, kalnu, Dievu ir t.t. Šį įstatymą nusistebėdamas mini ir Petras iš Dusburgo prieš 700 metų. Todėl sakome – nepasiteiravimas, nepasitarimas, neieškojimas, nebendravimas ir t.t. yra didžioji nuodėmė, klaida, kaltybė, bet tik ji rašo istoriją, priverčia juoktis, verkti ir kentėti. O mes, sūduviai, vis teiraujamės ir ieškome savęs, nors žinome tikrai, kad mūsų nėra, bet sakome tikrai, kad 2020 metais minėsime seniausiojo pasaulyje tikėjimo 500 metų pripažinimą Sūduvoje, Tautoje ir Visame Pasaulyje. Ženklas – Simno bažnyčia. Ačiū Dievui, kad sūduvis, kad manęs nėra ir kad aš esu.
Albinas KURTINAITIS
