Skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus (1866–1950) atsiminimų. Nors rašoma apie XX a. trečio dešimtmečio Kauno valdininkiją, palyginkime, ar daug kas pasikeitę mūsų Lietuvoje (ne vien Kaune) nuo tų laikų.
„(…)Visi Kauno gyventojai Kauno miesto valdybą laikė savo priešu, ir aš, joj patarnavęs, supratau, kodėl. Jau tokia buvo nuo amžių tradicija. Iš tikrųjų savivaldybės organai turėtų būti miesto gyventojų bičiuliai, palankūs patarėjai. Bet pasidarė visai atvirkščiai. Iš seno „savivaldybininkai“, t.y. valdininkai ir tarybos nariai, dažnai būdavo kyšininkai, o kyšį lengviausiai gausi, kai pilietį prispausi, išgąsdinsi, parodysi jam savo galybę piktu pasielgimu, kai priversi pilietį bereikalingai žygiuoti. Neišlavinti, menkos dorovės valdininkai randa smagumo, kai artimui pikta ką padaro. Kiti iš gimimo turi sielos ydą, trūkumą, pas juos nebūna altruizmo. Tokių subjektų gana daug. Tą nenormalumą gydytojai angliškai vadina „moral insanity“ (moralinis arba dorovinis nesveikumas). Jie pasigailėjimo, atjautimo svetimiems skausmams, nelaimėms neturi. Ir tokių nemaža yra. Kaip carinė, taip ir lietuvių biurokratija buvo bloga, ne tarnautoja visuomenei, bet jos skriaudėja ir kankintoja. Be to, tai besočiai žmonės, lupikai. Ir ambicijos jų nemažos. Kaip gali pilietis jo, valdininko, neklausyt, jam nenusileist, duoklės (kyšio) nesumokėt? Pareigūnai priešginų, kritikų nepakenčia. Ir cenzūra spaudai pariboti daugiausia įtaisyta jų nuodėmėms paslėpti. Dar daug buvo reikalinga darbo ir atsidėjimo iki valdininkų vertė gerojon pusėn pasikeis. Demokratija tą procesą turėtų pagreitinti.
Dar yra valdininkų, kurie, norėdami gera daryt, darosi nepakenčiami. Štai pavyzdys. „Kauko“ bendrovė buvo padavusi Kauno miesto valdybai pareiškimą, jog norinti išsipirkti nuosavybės sklypus, kiekvienas narys atskirai. Tada Statybos skyriaus miesto tvarkymo dalies poskyris pareikalavo, kad 13000 kv. metrų „Kauko“ plotas būtų perplanuotas, suskirstytas į atskirus, maždaug po 500 kv. metrų gabalus, be to, reikalinga čia nauja gatvė išvesti, kad gaisrui atsitikus ugniagesiai galėtų visur pravažiuoti. Taip esą moko urbanizacijos mokslas, kuris, čia pasakysiu, nenumatė karo bombardavimų ir didžiųjų miestų žlugimo. Inžinierius norėjo gera padaryt, kad gabalai išeitų stačiakampiai, kad daugiau namų būtų galima su išėjimu į gatvę turėti, kad geresnė apsauga nuo ugnelės būtų. Bet jis pavėlavo. Plotas jau namais apstatytas, ribos per 20 metų nusistovėjusios, sodai sužėlę. Jo reforma tuštiems sklypams šiaip būtų racionali, bet seniai apgyvendintiems netiko. Nors daug buvo to inžinieriaus perplanavimui padaryta darbo, bet „Kaukas“ negalėjo su juo sutikt. O jis, urbanizacijos davatka, nenusileidžia. Atėjęs karas ir tą klausimą kitaip išsprendė.(…)“
Kazys GRINIUS
Nuotraukoje – Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius.
