Poetas J. Marcinkevičius rašė: „Tiek pergyventa, patirta, regėta, iškentėta, išjausta, tiek į širdį sudėta, kad ji, Vinco tėviškė, tapo panaši į mūsų dvasios tėviškę – daug atsimenančią, daug suprantančią, savo išmintimi visai Lietuvai šviečiančią“.
Slogiais sovietmečio metais kaimo klėtelėje Paežeriuose mokytojo, Sibiro tremtinio S. Ankevičiaus rankose suvirpėjusios smuiko stygos primindavo gęstančiai tautiečių sąmonei, kad Lietuva gyva ir iš praeities stiprybę semia.
Tuomet grupelė patriotiškų kraštiečių nutarė įamžinti Tautiškos giesmės kūrėjo atminimą. Vytautas Grinius mena: ,,1965 m. rugpjūčio 8 d. po šimtamečiais ąžuolais, susirinkus gausiam būriui svečių, buvo atidengtas Valdo Pleškūno paminklinis akmuo su V. Kudirkos bareljefu ir atidaryta klėtelė – muziejus su V. Kudirkos, P. Rimšos ekspozicijomis ir kita etnografine medžiaga.“
Sąjūdžio ir Atgimimo laikotarpiu į klėtelę pasiklausyti dr. V. Kudirkos smuiko melodijos ir S. Ankevičiaus įtaigaus pasakojimo nenutrūkstamu srautu plaukė lankytojai iš visų šalies kampelių, užsienio. 1978 m. klėtelėje apsilankė 1819 lankytojų, 1988 m. – 5347, 1989 m. – 6579. Kruopščia mokytojo ranka lankytojai surašyti registracijos knygose.
Dr. V. Kudirkos giminaitis vyskupas J. Žemaitis: ,,Dėkoju be galo nuoširdžiam klėtelės globėjui S. Ankevičiui už puikius paaiškinimus ir V. Kudirkos smuiku pagrotą Lietuvos himno melodiją. Tegul šis muziejus primena kiekvienam čia apsilankiusiam meilės Lietuvai Tėvynei būtinybę ir tepaskatina eiti vien takais dorybės.“
Prezidentas Valdas Adamkus: ,,Tegul šis muziejus šviečia ateinančioms kartoms kaip simbolis tautai, kaip reikia kovoti, saugoti savo laisvę ir nepriklausomybę. Tegul Vinco Kudirkos dvasia lydi visus mūsų darbus“.
Klaidinanti pakelės rodyklė veda į… antiistoriją
(2020 m. birželio 20 d., šeštadienis)
Laukdamas latvių turistų iš Rygos, nutariau pasižvalgyti po istorines krašto vietoves. Pasuku link dr. V. Kudirkos Paežerių. Rodyklės pakelėse rodo kryptį į klėtelę–muziejų. Muziejų, kurio jau seniai nebėra.
Asfaltuotu keliu pasukęs link klėtelės, pasidžiaugiu Paežerių kaimo bendruomenės rūpesčiu sutvarkyta ežero pakrante. Maudynių vieta primena pajūrio kurortus. Balti medžio takeliai veda prie ežero. Įrengta vaikų žaidimo aikštelė, persirengimo kabina, netgi tualetas. Tvarkingai nupjauta žolė. Krykštauja vaikai, žaisdami ežero vandens pursluose. Stabteliu prie Kudirkynės. Užkelti metaliniai vartai, beje, prieš dešimtmetį muziejaus iniciatyva perdažyti. Takas į ,,tėviškę“ paskendęs žolėse. Prie savininkų, sodybos paveldėtojų Nijolės Dainauskienės ir jos seserų, namo – didžiulis dilgėlių krūmas. Kiemas paskendęs žolėse. Liepos 6 d. Lietuvos himną teks giedoti pievoje, įsibridus iki juosmens? Paminkliniame akmenyje įrašas išblukęs. Kaip abejingumo tautos istorijai simbolis greta styro išdžiūvusi eglaitė.
Perfrazuosiu V. Adamkų: ,,Tegul ši vieta šviečia ateinančioms kartoms kaip simbolis laisvės ir nepriklausomybės išsižadėjimo.“
Ką daryti? Kas kaltas?
Hamletiškas klausimas. Formaliai už valstybės saugomų paminklų priežiūrą atsakingos savivaldybės. Tačiau tiek aplinkiniuose rajonuose, tiek ir Vilkaviškyje nuolat išgirsdavau atsakymą: neturime teisės vykdyti darbus (remontuoti kultūros paveldo objektus, pjauti brūzgynus ir žolę), nes tai privati valda.
Privačiose valdose esančiais paminklais įstatymas įpareigoja rūpintis jų savininkams, tam Kultūros paveldo departamentas netgi gali skirti lėšų. Klausimas institucijoms, atsakingoms už kultūros paveldo paminklų nepriežiūrą, žalojimą – Lietuvos kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriui ir Vilkaviškio savivaldybės vyr. specialisto atsakingo už paminklotvarką: kiek surašyta protokolų, skirta baudų ar iš viso sudarytos sutartys su paminklų savininkais, nustatyti reglamentai, apsauginės zonos? Jeigu tai būtų daroma, himno autoriaus klėtelė ir jos aplinka primintų Paežerių ežero maudynių teritoriją.
Žvilgsnis … į sovietinę praeitį
Po studijų Vilniau universitete pagal paskyrimą pradėjau muziejininko kelią Alytaus kraštotyros muziejuje. Kultūros namų rūsyje (buvę Šaulių namai) muziejų įkūrė savo surinktos kolekcijos pagrindu kraštotyrininkas ir pirmasis (dabar garsaus muziejaus) direktorius Henrikas Lizdenis. Tai iš jo pirmąsias muziejininkystės pamokas gavo Vilkaviškio krašto muziejaus kūrėja Gabrielė Karalienė.
Man, jaunam specialistui, skyrė labai garsiu vardu pareigybę – būti kultūros paminklų apsaugos inspektoriumi. Dirbau muziejuje, o atskaitingas buvau kultūros skyriui. Kultūros paminklų apsauga (piliakalniai, pilkapiai, Holokausto aukų kapavietės, žymių asmenybių gimtinės, bažnyčios ir t.t.) turėjau rūpintis Alytaus, Varėnos, Lazdijų rajonuose.
Dulkėtais PAZ-ikais pasiekdavau tolimiausius Dzūkijos kampelius. Neturėta nei transporto, nei lėšų nukeliauti prie paminklo, jį fiksuoti, nustatyti apsaugos zoną, statyti paminklinį ženklą.
Tuo metu kilo vajus prie piliakalnių statyti cementinius stulpelius su senovinio skydo formos trikampiu herbo pavyzdžio įrašu.
Stulpeliai ganėtinai sunkūs, pakelti galėjo gal ketvertas vyrų. Man pasiūlė išeitį: sunkvežimį paminkliniam stulpeliui nuvežti išprašyti iš kolūkio, kuriame yra piliakalnis pirmininko, o krovėjus paimti iš milicijoje penkiolikai parų uždarytų vyrų. Gal kas prisimena sovietinį filmą apie studento Šuriko nuotykius statybose?
Skyrė man ketvertą vyriškių. Prisimindamas filmą, krovėjus-„parininkus“ pavaišinau… ledais. Į mano klausimą, ar vyrai neišbėgios, ledus valgantys pagalbininkai linksmai atsakė: ,,Nebijok, viršininke. Viskas bus gerai.“ Mat jiems pabodo niūrios areštinės sienos, o čia alsavo laisve. Stulpelius pastatėme ir kartu su talkinusiais kolūkiečiais „aplaistėme“. Šią nuotykių istoriją papasakojau todėl, kad visur yra išeitis.
Reikalingas kūrybingas paminklo tvarkininkas
Dirbdamas krašto muziejuje, susipažinau su kaimynų patirtimi. Visose savivaldybėse yra etatiniai paveldosaugos specialistai, Vilkaviškyje vyr. specialistas Architektūros ir urbanistikos skyriuje, kitur Švietimo, kultūros, turizmo ir sporto skyriuose. Yra vieta, bet nėra darbo. Sakoma, trūksta finansavimo. Pateiksiu geros patirties pavyzdžių.
Keliaudamas Vilkaviškio krašto 1918–1920 m. savanorių takais, dešimtis jų suradau palaidotus apleistose Jiezno savanorių kapinėse. Seniūnijoje gavau standartinį atsakymą, kreiptasi į Prienų savivaldybę, atsakas – nėra lėšų. Jiezno savanorių kapinių istoriją su nuotraukomis parodžiau tuomečiam Krašto apsaugos ministrui J. Olekai. Ministras patikino, kad savanorių kapų tvarkybą gali finansuoti Krašto apsaugos ministerija. Painformavau Prienų savivaldybę. Parengė projektinę dokumentaciją ir po kurio laiko Jiezno savanorių kapai pasikeitė neatpažįstamai. Tik į atnaujintą kapinių pašventinimo ir atidarymo ceremoniją… pamiršo pakviesti mane.
Teko talkinti parengiant Kapčiamiesčio (Lazdijų raj.) žydų kapinių aptvėrimo projekto parengimą. Lėšas skyrė Izraelyje gyvenanti, bet Kapčiamiestį gimtine laikanti žydė. Bičiulis Ralph Salinger paprašė būti tarpininku. Maloniai priėmė rajono meras, nustebęs netikėtai gauta parama. Mačiau, kaip išmaniai dirbo savivaldybės paveldosaugos specialistas, per metus sutvarkęs galybę popierinių reikalavimų rengiant projektą. Tvarkant žydų paveldą reikalavimai išskirtiniai. Projektą reikia suderinti su Lietuvos žydų bendruomene, Užsienio reikalų ministerija, kultūros paveldo departamentu. Vykdant darbus, juos turi stebėti žydų bendruomenės atstovas.
Važiavau pro Kapčiamiestį, lankydamas E. Pliaterytės paminklą. Jo skulptorius – legendinis Gražiškių krašto partizanas Antanas Ambrulevičius. Pasidžiaugiau gražia medine tvorele aptvertomis žydų civilinėmis kapinėmis.
Vienas epizodas iš mūsų rajono gyvenimo. Atėjo dainininkės Beatričės Grincevičiūtės jubiliejus. Su Pajevonio seniūnu sumąstėme jos tėviškėje pastatyti paminklinį akmenį. Tuometinis meras Algirdas Bagušinskas tarstelėjo: girdi. Vilkaviškio rajone tiek garsenybių gimę, kad visas pakeles stulpais apstatysime. Valdžia sako – valdžia žino. Sutarėme su žemės sklypo savininkais dėl ženklo pastatymo. Ne tik leidimą davė, bet ir akmenį dovanojo. Iš projektinių lėšų (ne savivaldybės) gavus finansavimą, paminklinį ženklą pastatėme atokiau nuo kelio, kad merui akių nebadytų.
Reikalingas proveržis
Iš esmės pakeisti Kudirkos gimtinės būklę galima, gal kirsti per tą Gordijaus mazgą. Reikalingi valingi sprendimai. Visų pirma darbo turėtų imtis mero pavaduotojas atsakingas už kultūros paveldo kuravimą „valstietis“ Bernardas Marčiukonis. Nors proveržio čia nesitikiu. Apie Lietuvos himno autoriaus dr. V. Kudirkos klėtelės situaciją meras A. Neiberka, raštiškai tiesiai į rankas įdavęs mano parengtus dokumentus ministrui pirmininkui S. Skverneliui, nesulaukė jokio esminio sprendimo. Antra, savivaldybėje pareikalauti specialistą paminklo tvarkininką atlikti Pareigybės apraše nurodytą veiklą (cituoju iš aprašo: specialistas „4.1. Rūpinasi Savivaldybės teritorijoje esančių nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų būkle, jų teritorijoje ir apsauginėse zonose vykdomais darbais, apie reikalingus objektų tvarkymo darbus informuoja Skyriaus vedėją-vyriausiajį architektą. 4.2. Tikrina nekilnojamojo kultūros paveldo objektų būklę, kaupia informaciją ir teikia ją Kultūros paveldo departamentui Kultūros ministro patvirtinta stebėsenos tvarka…“). Trečia, Kudirkynę išpirkti iš savininkų ir įrengti panašią sodybą kaip dr. J. Basanavičiaus gimtinėje (valstybės lėšomis). Ir ketvirta, žalojamą, niekinamą Kudirkos sodybą paimti iš savininkų visuomenės poreikiams. Tam yra visi įstatymai. Tačiau iš S. Skvernelio kultūros ministro tesulaukta atsakas, jog šalyje labai daug kultūros paminklų, lėšų išpirkti klėtelę ministerija neturinti. Betgi čia dr. V. Kudirkos atminties vieta. Visi istorikai ir politologai choru šaukia, kad moderniosios Lietuvos valstybės pagrindus kūrė būtent dr. V. Kudirka! Ministrai, atsikvošėkite!
* * *
Pastaba. Rašydamas šį rašinį dar kartą (birželio 24 d.) aplankiau Kudirkynę. Viskas per pusę. Sodybos namas apkaltas iki pusės, kiemas nušienautas irgi iki pusės. Tai vienos iš savininkių – Nijolės Dainauskienės – sklypo dalis. Klėtelės teritorija ir paežerė – Elvyros Taujinskienės nuosavybė. Ši teritorija ir piktina lankytojus, krašto istorijos puoselėtojus. Kai šis rašinys išvys skaitytoją, tikiu, kiemai susivienodins. Bet problema liks.
Liepos 1 diena. Kudirkynės savininkės Nijolė Dainauskienė ir Elvyra Taujinskienė kiemą nušienavo, trečią val. pas N.Dainauskienę atvyko Vilkaviškio savivaldybės atsakingi darbuotojai ir, manau, išeitis bus surasta be drastiškų sprendimų. O gal..?
Autoriaus nuotraukos.
