Žinomas rusų disidentas, rašytojas V. Voinovičius viename interviu pasakė: „Dar 1991 m. rašiau, kad sovietų režimas žlugo, o sovietų žmogus gyvens dar ilgai. Ne tiesiog gyvens, o savo vertybes perduos iš kartos į kartą.“
Gyvename laisvoje šalyje, kurioje deklaruojama, kad vis dar gerbiama žodžio laisvė. Vis dar. Nepaisant to grįžta komjaunimo laikai, laikai, kai komjaunimo jaunimas kalbėjo partijos tiesas ir viešai smerkdavo tuos, kurie nesilaikydavo partinės linijos ir ideologijos. Reikšti kitokią – ne „meinstryminę“ – nuomonę šiais laikais reikia turėti drąsos, nes gali būti apšauktas net valstybės priešu. Būriai naujųjų liberalių „komjaunuolių“ tik ir medžioja „internetuose“ tuos, kurie išdrįsta pasakyti kitokią nuomonę, negu ta, kuri, jų nuomone, yra vienintelė, teisinga ir neginčijama. Jeigu nesi politkorektiškas, nepalaikai visokiausių valdžios „trydų“ apie žmogaus sukeltą globalinį klimato atšilimą, nepritari Europos Sąjungos biurokratų ar kieno nors mylimos partijos tiesoms, gali būti „sudegintas ant laužo“, o geriausiu atveju – išvadintas tiesiog durniumi. Tokia šių dienų demokratija ir žodžio laisvė. Ar dėl tokios laisvės kolūkius griovė Landsbergis?
Ataskaitos visagalės, tokios jos buvo anais laikais, tokios yra ir dabar. Yra realus gyvenimas ir yra gyvenimas ataskaitose, ir tie gyvenimai labai skiriasi. Valdžia mėgsta ataskaitas, nes tai puikus būdas pasigirti. Turbūt nesate matę valdžios, kuri dirbtų be klaidų? Kaip nesate matę ir nė vienos ataskaitos, kurioje kuri nors valdžia būtų nuoširdžiai atlikusi išpažintį ir prisipažinusi savo klaidas bei nešvarius darbelius. Todėl visiems tiems idiotams, kurie diena iš dienos į šuns dienas deda žurnalistus ir žiniasklaidą už tai, kad jie į dienos šviesą traukia niekingus valdžios darbelius ir ją kritikuoja, o ne apsiseilėję giria, noriu pasakyti, kad valdžia visada ras būdų, kaip save pašlovinti, ir pati pirma pasigirs, jeigu ką nors gero padarys, bet niekada to nepadarys – jeigu suklys ar tiesiog niekšingai prisidirbs. Žiniasklaidos priedermė ir yra tokia – kalti valdžią be atokvėpio, kad neatsipalaiduotų, neįsijaustų į visagalės vaidmenį ir nesusitapatintų su Dievu. Taip, yra tendencingos ir nesąžiningos žiniasklaidos, bet šiandien ne apie tai.
Valdžios ataskaitas galima skaityti tik moksliniais tikslais, nes jos labiau primena propagandinius sovietinių laikų leidinius nei objektyvų informacijos šaltinį. Ataskaitos mėgsta statistiką, nes mokant ja žongliruoti galima užkaišyti net bedugnės gylio skyles ar neturint aukso užsidėti auksinę karūną. Ne veltui sakoma: „Yra melas, bjaurus melas ir statistika.“ Nieko neturiu prieš statistiką, bet žinau ne vieną pavyzdį, kai manipuliuojant statistiniais duomenimis – vienus juos parodomai iškeliant ir sureikšminat, o kitus nuslepiant – galima pakelti savo autoritetą, pasigirti tuo, ko nesi nuveikęs arba sumenkinti savo oponentą ar priešininką. Ir apskritai: ataskaitoms tinkamiausia vieta – makulatūros dėžėje, o ne ant paprasto žmogaus sofkutės.
Panašu, kad šiais laikais valdžiai realiai nieko nereikia daryti, svarbiausia pasiviešinti ir taip užsidėti „pliusiuką“. Atlikai kokį nežymų veiksmą ar judesį ir dedi informacinį pranešimą į spaudą ar įrašą „Facebooke“. Ir taip kiekvieną dieną, savaitę, mėnesį, metus – visą kadenciją. „Pliusiukų“ daugėja, o ataskaita storėja. Rojus, ne gyvenimas!
Artėja Kovo 11-oji, šį kartą jubiliejinė. Vėl garbūs ir nelabai valdžios vyrai ir moterys skels ugningas patriotines kalbas apie tai, kaip jie myli ir kaip mums reikia mylėti savo šalį. Tik šį kartą viskas skambės kokia trisdešimt kartų ugningiau ir patriotiškiau. Prisimins didį ir sunkų valstybės nueitą kelią, pasiekimus, pasaulio įvertinimus, tą pačią statistiką ir gyvenimą iš ataskaitų. Nulips nuo scenos, uždės „pliusiuką“ prie „Kovo 11-osios kalba“ ir toliau gyvens savo gyvenimą. O tų gyvenimų yra visokių.
Su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiu, mielieji!
