Ar esate davę kraujo kaip donorai?

„Ligos ir nelaimės neatostogauja – kasdien kraujo reikia daugiau nei 200 ligonių“, – skelbia Nacionalinis kraujo centras. Turbūt nėra žmogaus, kuris nesuprastų, koks reikalingas ir todėl svarbus bei kilnus yra poelgis – duoti kraujo. Bet donorų ir jų kraujo visada trūksta! Visoje Lietuvoje. Medikai labai džiaugtųsi, jeigu būtų kuo daugiau tokių žmonių, kaip marijampolietis Gediminas Mikalauskas. Jis pernai vasarį kraujo davė jau net 200-ąjį kartą savo gyvenime, pradėjęs nuo 18 metų!

Norintieji duoti kraujo turi žinoti, kad dėl to jie gali kreiptis į vietos medicinos įstaigą – ir registratūroje, ir šeimos gydytojo kabinete jie bus nukreipti, kur ir kada eiti. Be to, sekant informaciją žiniasklaidos priemonėse, labai paprasta ir patogu duoti kraujo tada, kai Kraujo centras organizuoja kraujo donorystės akcijas ir pakviečia nurodytą dieną atvykti į kokią nors įstaigą. Žinoma, norintiesiems duoti kraujo gali padėti ir visažinis internetas.

„Mūsų savaitė“ klausė, ar esate davę kraujo kaip donorai?

Rima DRAGŪNEVIČIENĖ (Marijampolė):

– Aš visada pasiruošusi duoti kraujo. Studentaudama visada tai dariau – be jokio atlygio ir be jokių labai didelių įkalbinėjimų. Vėliau taip pat teko būti donore, kol viena seselė nesugebėjo rasti mano venos ir mane sužalojo. Tada sustojau. Bet jei reikėtų, visada sutikčiau, tuo labiau, kad mano grupė yra viena iš rečiausių. Jei tik išgirsčiau, kad galiu kam nors padėti, ypač artimam ar pažįstamam žmogui, manęs net tas nepasisekęs atvejis nesulaikytų. Juk nežinau, kada man pačiai galbūt prireiks kraujo, o gal – artimiesiems.

Marijus SIMANAUSKAS (Kazlų Rūda):

– Esu davęs kraujo du kartus. Paskutinįkart – visai neseniai. Manau, duosiu ir daugiau. Buvau seniai norėjęs išbandyti donoro dalią, bet vis neprisiruošdavau, kol kartą, eidamas sportuoti, pastebėjau kvietimą duoti kraujo. Tada man buvo 21 metai. Šiai misijai skatina ir supratimas, kad mano kraujas gali kam nors labai padėti, ir siekis išbandyti save naujoje srityje. O po pirmojo karto medikai jau patys skambina ir kviečia vėl ateiti. Mačiau, kad pusę atėjusiųjų dar kausto baimė ar kankina dvejonės, bet visa tai dingsta po pabendravimo su medikais. Jie ir pajuokauja, ir padrąsina, ir išaiškina. Po procedūros jaučiausi gerai, todėl nėra priežasties to nekartoti. Donorais tapusių draugų neturiu. Arba tiesiog niekas man nepasisakė apie tai. Kaip ir aš pats. Tokia tema su draugais paprasčiausiai nekalbame.

Sonata KUSKIENĖ (Marijampolė):

– Esu kraujo donorė ne vienus metus. Jau 4 kartus esu davusi kraujo ir duosiu vėl ir vėl – „užsikabinau“! Seniai norėjau tai daryti, labai žaviuosi savo sesers vyru Algirdu, kuris man tapęs savotišku vedliu šioje srityje – jis yra vienas iš donorų rekordininkų Lietuvoje. Taigi pati mintis tapti donore tikrai buvo gerai subrandinta. O stimulas pradėti buvo prieš keletą metų mane pasiekusi informacija, kad atvyksta specialistų brigada į Marijampolės įmonę „Arvi“ ir visą dieną lauks galinčiųjų duoti kraujo. Viena gal nebūčiau nuėjusi, bet darbe greitai susiorganizavome mes, 7 ar 8 Marijampolės apylinkės prokuratūros darbuotojai, ir visi nuėjome. Nuo to laiko vėl visi ir einame duoti kraujo be jokio atlygio, vos tik būname pakviečiami, nes užpildėme donorų korteles, tad mūsų duomenys jau užfiksuoti. Galiu pasakyti tiems, kas bijo ar dvejoja, kad procedūra nėra varginanti, o po jos galima grįžti tiesiai į darbą, nes savijauta būna gera. Netgi daugiau energijos jaučiu tądien! Tik nereikia imtis sunkaus fizinio darbo. Svarbu – pirmas kartas, o paskui jau viską žinai, kaip ir kas. Paskutinį kartą kraujo daviau liepos mėnesį. Vėl visa grupelė važiavome į Marijampolės ligoninę.

Andrius KLIMAITIS (Kalvarija):

– Studijų laikais esu davęs kraujo, bet pastaruoju metu toji veikla nutrūkusi. Gyvenimo tempas, užimtumas (dirbu policijoje) sutrukdo vėl prisiminti sistemingą donorystę. Bet tikrai niekas manęs neatbaidė nuo šios misijos po tų pirmųjų kartų! Būdavo, išgeriu saldžios arbatos ir vėl gerai jaučiuosi. Žinau, ir Kalvarijoje kartais vyksta tos akcijos, kai žmonės kviečiami duoti kraujo, bet man vis kas nors sutrukdo. Reikėtų man ir vėl prisiruošti šiam reikalui…

Gema SKYSTIMIENĖ (Klausučiai, Vilkaviškio sav.):

– Taip, labai seniai esu davusi kraujo porą kartų, bet vėliau susirgau geltlige, ir pradėta mano kilni misija turėjo būti baigta. Žinau, kaip reikalingas yra donorų kraujas, o kartu galiu tik pasidžiaugti, kad ši opi problema mano artimų žmonių rato iki šiol dar nepalietė. Galbūt todėl ši tema mano kasdienybėje yra lyg ir kiek primiršta. Bet jeigu tik būtų konkretus reikalas, tai ir savo artimuosius, ir pažįstamuosius skatinčiau vykti į medicinos įstaigą ir duoti kraujo.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 34 (38), 2013 m. rugpjūčio 24–30 d.