Apie spalvotą laimės formulę – paskutiniame traukinio vagone

Balandžio 12 d. Marijampolės geležinkelio stoties laukiamojoje salėje, tąkart virtusioje „paskutiniu vagonu“, visuomenei buvo pristatyta marijampoliečių Anos Lu (Luanos Masienės) ir Editos Lei (Editos Lepšienės) knyga „Spalvota laimės formulė“, išleista net 10000 egzempliorių tiražu (knygos, kuri yra dovanojama, leidimą parėmė labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“).

Knygos pristatymas – simbolinė kelionė traukiniu paskutiniajame vagone, kur paslaugios palydovės keleiviams siūlo kavą, arbatą, pyragaičius, vyksta įprasti kelionėje pokalbiai – apie gyvenimą. Dvi moterys (šio renginio vedėjos režisierės Vita Gvazdaitienė ir Milda Mažėtytė) kalbasi apie jau perskaitytą „Spalvotą laimės formulę“. Taigi diskusija pakrypsta būtent šia linkme, juolab kad tame pačiame vagone keliauja ir pagrindinės knygos veikėjos – Ditė ir Luna, arba – ir autorės Edita bei Luana. Apie knygą, jos gimimo aplinkybes pasakoja Luana. Kas gi yra toji „Spalvota laimės formulė“? Tai knyga apie dvi mergaites, kurios ir žmonės, ir tolimų pasaulių atstovės (Luna iš tolimos žvaigždės, Ditė – iš Žemės gelmėse esančio pasaulio), vieną dieną patenkančios į savo planetas, kad perimtų žinias iš savųjų ir grįžtančios atgal įvykdyti savo misijos. „Į šią knygą galima žiūrėti kaip į mistinę apysaką, savianalizei skirtą psichologijos vadovėlį, galima ją šifruoti panaudojant savo filosofines, religines, ezoterines žinias,“ – aiškino knygos pristatymo metu L. Masienė. Galima šią knygą skaityti ir kaip alegorinę pasaką, todėl skaitytojų auditorijos amžius nenusakomas – tarsi neaišku, kam ji skirta, arba, kaip teigia autorės, skirta tiems, kurių pasaulėžiūroje netrūksta išminties, o pasaulėjautoje – vaikiškumo (prisiminkime pasaulinio garso alegorines pasakas – kad ir A. de Sent – Egziuperi „Mažąjį princą“ ar P. Koeljo „Alchemiką“). Įtaigus „Spalvotos laimės formulės“ stilius, ryškūs personažai, kvapą gniaužiančių nuotykių kupinas siužetas ir perteikiama išmintis (knygoje galima įžvelgti įvairių kultūrų, didžiųjų žmonijos mokytojų išminties sintezę), puiki knygos išleidimo kokybė (tekstą puošia meniškos iliustracijos) leidžia prognozuoti stiprų leidinio įsiveržimą toli gražu ne vien į Sūduvos kultūrinį gyvenimą.   

Pagrindinis knygoje keliamas klausimas – kas aš esu? „Jei norite lengvai gyventi, – vis dėlto perspėja L. Masienė, – nesiaiškinkite, kas esate.“ Bet šis klausimas esminis, ir jis ypač svarbus esantiems Paribio zonoje (Paribio zona – tai būsena tarp dvasios ir kūno, metaforiškai – tarp žemės ir dangaus, tai plonytė linija tarp stebuklo BŪTI ŽMOGUMI ir siaubo), kurioje ir suvokiama judėjimo kryptis link gyvenimo prasmės. O gyvenimo prasmė – būti laimingam, arba kalbant metaforiškai – važiuoti ant dviejų bėgių, kitaip tariant, išlaikyti pusiausvyrą (todėl knygos pristatymui ir buvo pasirinkta tokia vieta).

Knygos autorės – artimos draugės, tačiau labai skirtingos asmenybės (Edita Lepšienė – unikalių lėlių kūrėja, Luana Masienė – matematikė, literatė, dizainerė), kaip kūrėjos susilieję kūrybos procese. „Editai atsibodo klausyti mano kalbų, – dėsto Luana knygos gimimo aplinkybes, – tad ji pasiūlė imtis darbų: versti mano kalbą į „žmonių kalbą“. Pusę metų draugės susirašinėjo kompiuteriu, kol šis susirašinėjimas įgavo tokią formą.

„Kaip sunku sudėti žodžius, kad jie skambėtų“, – apie knygų rašymą kartą pasakė Editos mažametė giminaitė. Vaiko žodžiuose – didžiulė išmintis ir tarsi pranašystė: „Spalvota laimės formulė“ skamba!

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.