Apie senų medinių namų renovavimą

Temą pasiūlė viena moteris, kuri gyvena dar prieš septyniasdešimt metų statytame name. Ji pastebėjo, kad jos medinukas (rąstinis namas) prieš kelerius metus tapo nebe toks šiltas kaip anksčiau. Be to, per vidurį įlinko ir šiferiu dengtas stogas. Tačiau stogas dar, jos teigimu, tvirtas, nes per uraganinius vėjus niekada nėra nukentėjęs, kai tuo tarpu kaimynų namų ir renovuoti stogai buvo apdraskyti. Kažkoks meistras jai paaiškino, jog tai dėl to, kad stogo konstrukcijose nėra „stygų“, A formos sutvirtinimo. Lubos namelyje apšiltintos spaliais. Moteris norėtų spalių sluoksnį palikti, tik jį papildyti, nes virš lubų, „ant aukšto“, laiko daug įvairių daiktų ir po tuo spalius vaikšto. Taigi jai, taip pat ir, ko gero, ne vienam žmogui, mąstančiam apie seno medinio namo renovaciją, ir skirti šie pastebėjimai.

Ar išvis tokį namą apsimoka kapitaliai remontuoti?

Žiūrint, ko norima iš to namo. Visada naują pastatyti pigiau nei „lepezinti“ seną. Bet jei žmogui svarbu seno ir kirvarpų suėsto sienmedžio kvapas, senovinė ir beveik etnografinė namo dvasia, senovinės pirkios jausmas, tada reikalas vertas galvos skausmo. Restauravimas reikalauja daug žinių. Senovės statytojai žinojo begales paslapčių. Jie turėjo begalę nerašytų taisyklių, savotiškų senovinių ISO standartų. Ir jei restauratorius entuziastas jų nežino, tai pakeitęs vieną smulkmeną sugriauna visą namo ekosistemą. Žinant, kiek vargo ir žinių reikia norint tokius namus restauruoti, vienareikšmiškai daug pigiau statyti naują, o senus sienmedžius panaudoti, na, kad ir pirtelės statybai. Tad bent tenai galima būtų pasimėgauti senovinio sienmedžio kvapu. Tiesa, pigiau būtų restauruoti tik su ta sąlyga, kad naujo namo statybai bus naudojamos naujos technologijos, pvz., skandinavų patirtis.

Ką daryti, jei stogas įlinkęs?

Stogo įlinkimas. Jei stogas be atatampų (stogo „stygų“), tai nėra gerai, net labai blogai, nes visas stogo svoris plėšia sienas į išorę. Jei būtų „stygos“, tai visas stogo svoris pasiskirstytų tolygiai. Jei stogas įlinko, tai kažkur, ko gero, verčia sienas arba gegnių galai išsinėrę iš „spynų“ (medinis įkirtimas ir dviejų medžio dalių sujungimas). Jei stogas įlinko per vidurį, vadinasi, viskas laikosi tik ant kraštinių gegnių tašų pagalba. Sprendimas būtų labai paprastas ir kainuotų tokiu atveju tik labai menkus pinigus, aišku, jei žmogus viską pasidarys pats. Reikia virvių pagalba atstatyti gegnes į pradinę padėtį. Virvės rišamos prie gegnių apačioje, prie pat spalių pakloto. Paprasčiau aiškinant, virvė rišama tokiu būdu kaip mokyklos mergaičių žaidime „guma“: taigi gegnė atstoja žaidžiančiųjų kojas. Tada per patalpos centrą gaunasi dvi virvės. Per jas perkišame pagalį ir sukame, kol stogas grįš į vietą. Tada imame dešimties mm vielos, atsikasame spalius ir gegnių apačioje gręžiame balkius, ir tokiu pačiu būdu, kaip prieš tai žaidėme „gumą“, tai ir vėl sužaidžiame, tik žaidžiame „nematų“ po spaliais (spalius reikia atkasti), gegnių apačioje, per išgręžtas gegnėse skyles, veriame vielą. Ir vielomis sutempiame iki galo. Aišku, virves paskui nuimame, ir po spaliais lieka tik vielos atatampa. Po šios „operacijos“ vielą užkasame spaliais. Taip atliekame su visomis iškrypusiomis gegnėmis. Ir stogas tampa sustyguotas. Po to reikia gegnes pritvirtinti prie murlotų, aišku, jei jos nuo jų „nulipę“. Ir stogas vėl įgaus namo, o ne skautų palapinės formą.

Sandarios durys ir langai sename name

Jei sename name pakeisime langus plastikiniais ir naujas šarvo duris įdėsime, tai garantuoju, kad po pusmečio, o sėkmės atveju po metų namo palubėse galima bus galima pjauti pelėsinio grybo derlių. Jau nekalbant apie tai, kad dėl kažkokių priežasčių pradės dūmyti židinys, rasoti langai. Kas ne taip? Senovinis namas turi kvėpuoti. Per senovinių medinių langų plyšiukus, nes jie neturėdavo sandarinamųjų gumelių, patekdavo oras. Ir pro durų plyšiukus oras deguonimi maitindavo namą. Pakeitus langus ir duris, namas „uždusinamas“. Ir visi galvoja klaidingai, kad užsandarinę namą šilumos išlošiame, o čia atvirkščiai – namas atšąla. Kas įvyksta? Pirma, užsandarinus namą, židinys negauna pakankamai deguonies. Malkos degdamos išskiria tik pusę šilumos, kurios išskirdavo anksčiau. Natūralu, ugniai reikia oro…  Taigi dusdamas židinys „kosti“ ir dūmina. Ne kaitina, o tik „ėste ėda“ malkas. Taigi sezonui reikia dvigubai, jei ne trigubai malkų. Antra, kadangi namas tampa beprotiškai sandarus, tai viduje susidaro mini vakuumas. Kamino trauka, temperatūrų skirtumai viduje ir išorėje, plius aukščio skirtumai sudaro natūralią trauką, bet jei apačioj sandaru, kaminas dėl slėgių skirtumų vis vien traukia, ir taip susiformuoja vidinis vakuumas. O blogiausia, kad tas vakuumas iš išorės įtraukia drėgmę į namo sienas. Namo sienos varža dėl pakitusio „rasos taško“ pasidaro dvigubai mažesnė. O dar nevėdinama patalpa viduje, taigi žmogus kvėpuoja 100 proc. drėgme. Ir prikvėpuoja per parą labai daug kubų oro, o kur dar visokios laistomos gėlės su vazonais, ten irgi drėgmė garuoja, tad viduje irgi drėgna, taigi ir sienos gauna drėgmės iš vidaus, tai sumažina sienų ir lubų šiluminę varžą iš vidaus. Ir tokiu būdu namas tampa šaltas, tarsi iš lentų sukatas.

Kokie sprendimai? Senus langus galima sandarinti specialiomis gumelėm: ar klijuojamomis, ar išfrezavus lango varčią įspraudžiamomis (panašiai sandarinamos ir durys). Lango stiklus, jei tai paprasti stiklai, reikėtų sudėti į rėmą klijuojant silikonu. Keičiant langus sandariais (kad ir plastikiniais), būtinai reikia įvesti ventiliaciją. Ventiliacija turi būti paskaičiuota, kad oro pasikeitimas atitiktų bent jau prieš tai buvusį. Ugniakurams, židiniams, krosnims turi būti atvestas atskiras oro „maitinimas“ (prie židinio po grindimis privedamas vamzdis ar kanalas, kurio skersmuo panašus į kamino skersmenį). Tada krosnis maitinsis oru atskirai, nesudarydama vakuumo namo viduje ir malkų kaloringumas tada sieks 100 proc. Languose turi būti mikro ventiliacijos. O namo ventiliacinė sistema padaryta taip, kad konvekcinės oro srautų turbulencijos suktųsi būtent tose vietose, kur yra langai. Tokie oro srautai nugarina nuo langų drėgmę ir padaro šalčio nišas, kurios dar labiau padidina langų šiluminę varžą. Senovėje, kai dar nebūdavo atrastas stiklas, kaip žmonės ten gyveno? O jie ten gyveno gan šiltai. Kur paslaptis? O paslaptis ir buvo vakuumų ir oro srautų valdymas. Senovės meistrai buvo galingi „oro valdytojai“, sugebėdavo taip subalansuoti oro srautus, kad langų nišose susidarydavo taip vadinami oro kamščiai, ir oras nejudėdavo nei pirmyn, nei atgal. Taigi pilių „įstiklinimas“ būdavo „iš oro“. Pagalvokit, kokie tokių langų privalumai: niekad nereikia jų valyti, niekad nerasoja, niekad neapšąla ir t.t. Šiais laikais tos senovės technologijos yra pamirštos, išlikusių meistrų beveik nelikę. Na, bent aš tokio nesutikau.

Renovuojant namą, ką reikia žinoti apie pamatus?

Lietuvoje įšalo gylis 1,2 m. Taigi ir pamatų gylis turi būti ne mažesnis. Jei pamatas vos 0,5 m gylio, reikia žiūrėti gruntą. Jei gruntas smėlėtas ar žvyruotas, ir tiek pakanka. Jei molis, tai čia problemėlė. Molis laiko drėgmę. Drėgmė sušąla, ir ledas plečiasi. O kai ledas plečiasi, kelia į viršų pamatus. Pavasarį – vėl paleidžia žemyn. Tokia svyravimo amplitudė būna apie 10 cm. Jei pamatas padarytas blogai, jis jau turi buti sutrūkinėjęs. Jei smėlėta, tai drėgmės nėra ir nėra kam kilnoti pamatus. Jei pamatai maži ir sutrūkę, tai reikia atkasinėti sektoriais ir užliejinėti mažomis atkarpomis pamatą. Arba naudojant specialią įrangą dalį namo pakabinti ant įtvarų ir tada perdaryti pamatus. Kuo mažiau jungimų pamatuose, tuo jie geresni, mat per pamatų sujungimus jie silpniausi. Jei pamatai silpni ir nenorima jų kasinėti ir lieti naujų, tai tada yra dar vienas būdas (skandinaviškas) šiai problemai spręsti. Reikia apie visą namą nukasti apie pusę metro grunto į gylį ir pusantro metro į plotį. To griovio perimetre padaryti gerą drenažą su vandens nuvedimu. Tada kloti ant to griovio dugno specialų putų polistirolą apie dešimt cm storio. Tada išklijuoti pamatus tuo pačiu putų polistirolu ir pamatus nutinkuoti naudojant arnuojantį tinkliuką. Pamato apačioje ant sukloto ant žemės polistirolo tiesti polietileno plėvelę. Viską užkasti. Plėvelė nuves vandenį iki drenažo, neleisdama jam pabėgti po pamatu. Putų polistirolas apsaugos nuo šalčio žemės gruntą apie pamatus, šaltis nepalįs po pamatais ir tokiu būdu neiškilnos pamatų. Verta investuoti į tokį apšiltinimą su vandens nuvedimu. Jei vanduo nepateks po namu, tai grindų šiluminės charakteristikos pagerės. Tikimybė, kad įsiveis grybas sumažės, nes grybai mėgsta drėgmę.

O apie sienas?

Jei medinis vainikas paklotas tiesiai ant pamato be jokios hidroizoliacijos, ar galima ir ar būtina kažką pakišti tarp pamato ir medienos (pvz., ruberoido)? Ar patrūnijusius medinius balkius būtina pašalinti, ar užtenka juos kuo nors impregnuoti, jei namas bus šiltinamas? Kaip tokius balkius šaliname? Anksčiau tarp balkių buvo dedama samanų, plyšiai kaišomi skudurais ir kt. Ką daryti su šia šiltinamąja medžiaga? Ar dabar renovuojant ir šiltinant medinį namą vertą kažką kišti į plyšius tarp rąstų? Ar tai bus efektyvu? Kokias medžiagas galima rekomenduoti, be ekovatos, šiltinant sienas? Kaip turėtų atrodyti ši šiltinimo sistema („sumuštinis“ ), kad medis nebegestų? Ar geriau šiltinti iš lauko ar iš vidaus? Ar galima iš abiejų namo pusių? Kuris būdas efektyvesnis, pigesnis? Kaip atlikti darbus, kad šiltinamosios medžiagos neišnešiotų pelės? Ar yra sistema, kuri užtikrins, jog jos nepaveiks graužikai? Gal yra kokių nors impregnantų? Yra klausimai, bus ir atsakymai!

Jei medinis vainikas paklotas tiesiai ant pamatų, tai blogas ženklas. Tada tas medinis vainikas turi buti seniai supuvęs, nes pamatas iš žemės prisigeria drėgmės, o mes puikiai žinome, kaip drėgmė veikia medieną. Jei balkiai paveikti puvėsio, tai juos būtina šalinti ir pakeisti naujais bei impregnuotais nuo visų galimų grybų, graužikų ir t.t. Reikia turėti specialius sienmedžių keitimui skirtus keltuvus, kur siena pakeliama ir laikoma, kol įdedamas naujas balkis. Po nauju balkiu būtina padėti hidroizoliacinės medžiagos, kuri neleistų medžiui liestis su betonu. Balkių sandarinimui anksčiau buvo naudojamos samanos. Dabar pakeitus balkį dažniausiai užpučiami plyšiai putų polistirolu. Bet jei ieškant autentiškumo, tai kol namo siena pakelta keltuvais, specialiu įrankiu prigrūdama samanų ir gana sandariai. Nuleidus sieną ant pakeisto balkio, samanas rąstai suspaudžia ir tokiu būdu siena užsandarinama. Anksčiau samanas dar vilgydavo mėšlo ir kalkių mišiniu. Kalkės tarnavo kaip antiseptikas. Jei siena šiltinama ir nereikia, kad balkis matytųsi, tai problemų mažiau. Paprasčiausiai tada ant sienos po apšiltinimo užkalama speciali vėjo izoliacinė plėvelė, kuri turi savybę, kad į vidų nepraleidžia nei drėgmės, nei vėjo ir taip pat iš vidaus laukan kuo puikiausiai išgaruoja per ją vanduo. Pagrindinis reikalavimas šiltinant namą yra toks: iš vidaus reikia užsandarinti labai sandariai polietileno plėvele ir ant tos plėvelės sumontuoti vidaus apdailą. O iš išorės „kvėpuojančiomis“ medžiagomis paruošti sandarinimą nuo vėjo. Didžiausias klaidas sandarindami sienas žmonės daro tada, kai užsandarina polietilenine plėvele ir iš vidaus, ir iš išorės. Tada sienos viduje esanti drėgmė garuoja, kondensuojasi pakraščiuose ir bėga ta plėvele, kaip šiltnamio langas. Vasarą dar gauna karščio ir sušunta visa siena. Mediena nuo tokio sušutimo pavirsta į virtą bulvę. Tai idealiausia terpė auginti pievagrybius…  Kad išvengtume grybų fermos, reikia iš vidaus sandarinti, o iš išorės leisti sienai kvėpuoti ir džiūti. Efektyviausia šiltinti iš lauko – neįsileisti šalčio. Kiti saugosi nuo šalčio šiltindami tik vidų. Tai mažiau efektyvus būdas, nes nukenčia vidaus plotas. Lauke gi daugiau vietos nei viduj… Tai ir naudokime lauko plotą šiltinimui. Ir, be to, šiltinant lauką viduje galima gyventi, o jei užsiimsime vidaus šiltinimu, tai reikės statyt palapinę šalia namo. Taigi siena turėtų būt tokiai: lauko apdaila, vėjo izoliacija, akmens arba kažkokia kitokia vata, esami sienmedžiai, viduje plėvelė, vidaus apdaila.

Norint apsaugoti nuo graužikų išorės sienos šiltinimo medžiagas, tam yra tik vienas būdas – užsandarinti, kad neįlįstų tie graužikai. Šiais laikais yra begalės priemonių apsaugoti sieną nuo mažųjų piktadarių. Medinei apdailai yra visokios metalinės skardukės, tinkleliai, grotelės. Tam, kad jei pragraužtų ilgauodegės apdailos lentą, iš karto rastų metalo ir pasigaląstų dantis.

Kokia fasado apdaila mediniam namui tinkamiausia?

Ar tik medis, ar gali būti ir kokios nors plokštės? Kokios netinkamos medžiagos naudojamos?

Iš tiesų ir man porą metų skaudėjo galvą: kokią sienų apdailą padaryti mano namui? Galvojau apie įvairias medžiagas, kurios parduodamos Lietuvos ir užsienio prekybos centruose. Bet aš taip nenorėjau „širpotrebo“, mane pykino nuo apdailos būdo, kuriuo „papuoštas“ kone kas antras namas. Ar tai būtų plastikinės lentelės, kurias vien pamačius išberia, ar tai pusrąsčiai, vien į juos pažiūrėjus apetitas prapuola kelioms dienoms, ar tinkuotos ir dažytos sienos… Savo namui norėjosi ko nors originalaus ir šilto. Gi ne uošvei, o sau stačiau namą! Ir po ilgų kūrybinių kančių radau išeitį. Kadangi nieko panašaus nusipirkti negalėjau, tai teko pasigaminti pačiam. Teko važinėti po miškus ir lentpjūves, kad gaučiau specialios medienos. Atradau būdą tą medieną susendinti. Ir mano mūrinis namukas tapo rąstiniu. Tokia apdaila skleidžia jaukumą ir šilumą. Be to, sendintos lentos trijų centimetrų storio, jos turi puikias termoizoliacines savybes. Bet visų svarbiausia – tai natūralus produktas, tikras medis.

Plastikas. Senam rąstinukui visiškai netinks plastikinės lentelių imitacijos (organiškai pjaunasi su medžiu plastikas). Toks namas parodo jo šeimininko visuomeninę padėtį. Pamačius plastiku apkaltą namą, iš karto susidaro pigumo įspūdis. Jau geriau tada palikti nuogus rąstus. Nupūsti smėliasrove ir tik nutepti juos keliomis rūšimis antiseptiko bei palikti taip, kaip yra. Jei jau daryti apdailą, tai lai ta apdaila ir sudėti pinigai, kad ir kokie jie bebūtų, tegul pagerina vaizdą, o ne pablogina. Tokia medžiaga kaip plastikas tinka karkasiniams namams.

Pusrąsčių lentelės. Čia apdailos medžiaga yra daug geresnė už plastiką. Ji bent iš grynos medienos. Bet tie nutekinti mažiukai pusrąsčiai dideliame plote žiūrisi apgailėtinai. Tokia medžiaga geriausia tinka labai mažiems statiniams, į kuriuos ir karalius nesibodi pėsčias nutrepsėti, statyti. Smulkūs rąsteliai, kad ir apvalūs, mažame plote gali atrodyti ir pakenčiamai.

Paprastos medinės dailylentės: Šios, kad ir atrodo labai senoviškai, iš visų aukščiau išvardytų tinka labiausiai. Tiesiog niekuo neišsiskiriantis sienų apmušimas. Minusas yra tas, jog jos obliuotos ir nuo jų lupsis bet kokie dažai.

Paprastos lentos. Norvegai savo fasadų apdailai naudoja paprastas neobliuotas ir tik lentpjūvėje pjautas lentas. Jas jie sukala vertikaliai. Mūsų lietuvio akimi atrodo gal ir bjauriai, bet praktiškumo prasme tai genialu. Vienas pliusas, kad tokios lentos super pigios. Antra, jos dedamos vertikaliai, tad vandens lašiukai neužsistovi ir nuteka žemyn. Trečia, lentos neobliuotos, su visokiais plaušais, tad dažai nuo jos nesilups.

Apmūrijimas. Pats blogiausias dalykas, koks tik įmanoma padaryti dizaino prasme, tai apmūryti silikatinėmis plytomis. Na, tada ne namas, o ferma gaunasi, jei ne ferma, tai panašu į sovietmečio pieninę. Jeigu jau labai „prirėmė reikalas“ turėti mūrinę sieną, tai tada jau geriau apmūryti akytbetonio blokeliais, paliekant 5 cm oro tarpą tarp rąsto ir akytbetonio. Tada tą akytbetonio blokelį galima nuglaistyti drėgmei atspariu glaistu ir nugruntavus nudažyti. Kad ir vaizdas nebus vertas rąstinio namo, bet bus šilta.

Klinkeris. Labai dera su rąstu raudonos keramikinės plytos, dar vadinamos klinkeriu. Bet šiaip galima naudoti paprastas raudonas pilnavidures plytas. Tik jas truputį nuskaldžius gaunasi visai neblogas fasadas.

Ką daryti su grindimis?

Jei restauruojamo namo grindys – asla? Jei medinės? Ką daryti? Ar galima betonuoti, pvz., norint vonioje įsirengti grindinį šildymą?

Kai namas medinis ir perdangos medinės, su betonu per daug nepasišvaistysi. Norvegai paprastai sprendžia tokias problemas. Ant grindų tiesia specialias plokštes, kažkuo primenančias mūsiškį „šiferį“, tik be bangučių. Tas plokštes prisuka prie grindų, po to pila armuotą išlyginamąjį sluoksnį, po to suraizgo šiltinimo kabelius, po to – vėl plonas sluoksniukas specialaus išlyginamojo sluoksnio, kad paslėptų kabelius, po to hidroizoliacija tepa kampus ir visus sujungimus armuoja specialiu audiniu, panašiu į stiklo audinį (tepa keturis sluoksnius tos hidroizoliacijos). Po to klojamos plytelės ar linoleumas. Taigi tokios šildomos grindys užima vos kelis centimetrus. Taigi nei padidina apkrovą medinei perdangai, nei apsunkina „nešančias“ konstrukcijas. Ir jei rūsys yra po apačia, tai nenukenčia rūsio patalpos.

Jei asla paprasta – tik plūktas molis, tai ant aslos reikia kloti hidroizoliaciją, po to klojamos putų polistirolo plokštės, tada raizgomas grindinis šildymas, užpilama betono apie 4–5 cm ir klojama grindų apdaila. Bet būdavo senovėje daug įdomesnių aslų. Bočiai gilioje senovėje įsigudrindavo pasidaryti šildomas grindis taip pat. Jie tai atlikdavo įdomiu būdu. Išvedžiodavo kanalus po visom grindim. Tuos kanalus išmūrydavo iš akmeninių ar molinių plytų ar plokščių ir padarydavo plūkto molio viršutinę apdailą. Tais kanalais paleisdavo dūmus. Iš krosnies išeinantys dūmai pirmiausiai turėjo pereiti visas grindis, judėdami grindų labirintais ir atiduodami paskutinę šilumą, ir tik po to patekdavo į kaminą. Senovės meistrai žinojo, kaip padaryti tuos kanalus, kad jie ne sumažintų kamino traukos, o kaip tik ją dar netgi padidintų. Tokiu būdu kūrenant krosnį, visa malkų skleidžiama šiluma likdavo name. Gal dėl to tais laikais nebuvo globalinio atšilimo, niekas lauko nešildė? O kadangi po grindimis būdavo ir specialusis kanalas, kuris „maitindavo“ krosnį oru, tai krosnis atsidėkodama už tai netraukdavo oro per langus ir duris, ir į pirkią neprieidavo šalto oro iš lauko. Tad tokiame kontekste suprantami lietuvių klasikos kūrinių tekstai, kad vaikystėje bėgiodavo basi po aslą. Kur nebėgiosi, kai ji šilta! Aišku, kai įkaista tokia masė akmenų ir molio, tai termoakumuliacinės savybės leidžia toms grindims būti šiltoms kelias paras ar net daugiau, visai nekuriant krosnies.

Kaip šiltinti lubas?

Ar tinkama medžiaga – spaliai? Kokie šiltinamosios medžiagos sluoksniai naudojami? Kaip turi atrodyti „sumuštinis“?

Visi puikiai žino, kad šiluma kyla į viršų, tad jas šiluma ir labiausiai atakuoja. Taigi lubos ir turi būti kaip tvirtovė, lyginant su sienomis. Štai kodėl, tarkime, norvegai jas daro pusės metro storio. Aišku, kad žmogaus iškvėptas drėgnas oras negadintų akmens vatos šiluminių savybių, tai iš vidaus su chirurgo pedantiškumu iškalama polietileno plėvele ir kruopščiai lipnia juosta užklijuojami plėvelės jungimai (Jei sunku patikėti, kad žmogus yra didelis drėgmės šaltinis, tai rekomenduoju įlįsti į polietileninį maišą ir lauke praleisti naktį. Pamatysite, koks sausas atsikelsite… Net miegant palapinėje po nakties visas palapinės tentas būna šlapias, nors visą naktį lauke nė lašo.) Tad būtina viso namo šiltinamąsias medžiagas apsaugoti nuo buitinės drėgmės. O drėgmę iš patalpų pašalinti galima ventiliacinės sistemos pagalba. Ventiliacija suryja didelius kiekius šilumos. Jei jau pradėjom eiti link visiškai „pasyvaus“ namo, tai paliesim ir šią problemą. Ventiliacija pašalina iškvėpuotą orą, drėgmę, ore skraidančias bakterijas, žmogaus išskiriamas dujas ir t.t., bet šalia šių nuostabių darbų ji vagia ir brangią šilumą. Tam ir yra išrastas rekoperatorius. Tai tokia sistema, kai išeinantis šiltas oras pašildo įeinantį šaltą orą, ir taip sutaupomas brangus šildymas ir ventiliacijai leidžiama „pavogti“ tik pusę šilumos. Rekoperatorius gerai, tik jo minusas tas, kad tai priverstinė vėdinimo sistema, kuriai maitinti reikia elektros energijos.

Kaip šiltinti stogą ir ar tai verta?

Jei lubos šiltintos, tai stogo šiltinimas praranda prasmę. Nebent palėpėje norima įrengti kambarius. Kai lubos jau apšiltintos, tai tada gaunasi dvigubas šiltinimas. Brangu. Bet tokią kainą kartais tenka mokėti restauruojant senus pastatus. O statant namą naujai tos problemos sprendžiamos kompleksiškai. Jei šiltini stogą, tai grindų šiltinti nereikia, bet norėtųsi garso izoliacijos, nes be garso izoliacijos jei viršuje kažkieno miegamasis, tai apačioje miegantis žmogus priverstas naktimis klausytis „radijo spektaklių“. Aišku, įrengus rekoperacinę sistemą gali būti geriausia garso izoliacija, o per ventiliacijos angas, kaip pro senovinį radijo tašką, nenumaldomai bus transliuojamos „laidos suaugusiems“ iš kitų namo kambarių ir tai, kas privatu, taps vieša. Šiai problemai spręsti dedami ventiliacijos vamzdyne specialūs duslintuvai, kurie praleidžia orą, bet sulaužo oro bangas. Panašūs duslintuvai koviniuose filmuose užsukami ant šautuvo vamzdžio, tik daug didesnio diametro. Jei patys žmonės daro ventiliacijas ir jie ne specialistai, tai tokių smulkmenų nenumato ir po kelių metų kreipiasi pagalbos su klausimu, kodėl intymus gyvenimas daugiau nedžiugina. Tokios depresijos priežastis – garso izoliacija.

Ką reikėtų daryti su kaminu?

Kaminas – tai svarbiausias namo organas, tai namo ir plaučiai, ir širdis, ir pavojų šaltinis. Jei name kaminas „serga“, tai visi namiškiai serga. Vienareikšmiškai teigiu, kad Lietuvoje dabartiniai kaminai per maži. Anksčiau protingieji mūsų bočiai kaminus statydavo visai kitokius. Jie būdavo tokie dideli, kas juos valyti galima būdavo įlipus vidun. Kamino vidus būdavo metro diametro ar dar didesnis. Štai tada traukos pakakdavo viskam. Todėl senoliai galėdavo mėgautis atvirais židiniais ir deginti ne malkas, o rąstelius (uždedi kokius penkis rąstelius ir pamiršti pusei paros). Pabandykite dabar su mūsų kaminais padaryti tokį židinį! Šnipštas gautųsi. Jei kas stato namą nuo pamatų, tai tegu netaupo vidinės erdvės kamino sąskaita. Kaminas – tai namo stuburas, visų namo ekosistemų sukimosi centras.

Svarbu, kad būtų kaminas saugus, tvarkingas. Reikia laikytis priešgaisrinių reikalavimų (kiekviena priešgaisrinė taisyklė parašyta kieno nors krauju).

Ir – apie energetines ekosistemas

Vis dėlto ar renovuojant seną namą, ar statant naują, reikėtų atkreipti dėmesį ir į nematomus dalykus. Ko dabar žmonės nepaiso, anksčiau tai būdavo mirties ir gyvenimo klausimas. Na, tarkim, niekas nepaiso šiais laikais energetinės ekosistemos. Anksčiau žmonės labai saugodavo namus nuo energetinio poveikio: nuo visokių prakeiksmų ar neaiškių energetinių darinių susidarymo namuose. Jeigu name „veikia“ tokie dalykai, tai net pats geriausias meistras nieko nepadarys. Tarkim, du broliai gavo palikimą – tėvo namą. Ir niekaip nesugebėjo pasidalinti. Kilo konfliktas. Apsukrusis brolis apgaulės būdu susitvarkė popierius ir namą apsirašė ant savęs. Tada apgautasis brolis, apimtas nežemiško apmaudo ir kartėlio, prakeikė tą namą. Aišku, prie viso to „paketo“ dar prisidėjo nuskriaustojo brolelio žmona. Taigi per porą metų labai gerame ekologiškame ir šiltame name tapo nebeįmanoma gyventi. Dūmtraukis pradėjo netraukti dūmų, kaip reikia, namų kampai pradėjo pelyti, grindyse įsimetė grybas, namiškiai pradėjo sirgti ir t.t. Ir koks meistras pašalins tokius „gedimus“? Visi protingi meistrai čia susigadins savo reputaciją ir nieko nepakeis. Tokį namą reikia „išmėžti“ pirmiausia: gerai išplakti kailį jo šeimininkui, liepti atitaisyti skriaudas, o tik tada kalbėti apie renovaciją.

Net musulmonai labai saugo namų židinį. Jei tu esi amžinas kraujo priešas musulmonui, bet tu jo namuose, jis tau nieko nedarys, kol būsi jo namuose. Elgsis su tavim maloniai, vaišins. O kiek dar yra nerašytų lietuvių taisyklių, na, pavyzdžiui, pasitikti svečią su duona ir druska. Druska naudojama visokiose patalpų valymo apeigose, o duona – svetingumo ženklas, kad tik svečias būtų gerai nusiteikęs. O visa kinų išmintis su visokiomis fengšui sistemomis, o indų vedos, kur irgi daug rašoma apie namų dvasinį klimatą, japonų tradicijos saugoti namų dvasią… Net ir Biblijoje yra šimtai patarimų ir pamokymų, kaip gyventi ir kaip apsaugoti save ir savo gyvenamąją vietą. Taigi visas senovės pasaulius akylai saugodavo tai. Kodėl šiais laikais žmonės tai „pametė“? Senoliai tai vadindavo išmintim. O kuo skiriasi išmintingumas nuo protingumo? Iš pradžių žmogus tampa protingu (tokių gan nemažai). Protingas – tai tas, kuris galvoje turi begales žinių. O išmintingas žmogus (tokių, deja, ne tiek daug) sugeba tas žinias pritaikyti praktikoje ir iš jų gauti naudos sau ir aplinkiniams.

Romas ŠIMANAUSKAS

Asmeninio albumo nuotraukos.

 P.S. su Romu Šimanausku galite susisiekti:

Tel. nr. +370 698 46289

El.p. romas.simanauskas@gmail.com