Jau greitai pasirodysiančioje knygoje „Ten, kur mano gimtinė“, kurios autorius – jauniausias ir vienintelis gyvas likęs garsios Šmulkščių šeimos sūnus, jau 90-mečio ribą perkopęs Stanislovas Ramutis Šmulkštys ne tik dalijasi atsiminimais, bet ir pateikia žinių iš įvairių šaltinių apie gimtąjį Tarašiškių kaimą (Liudvinavo sen., Marijampolės sav.), tėvų, senelių, prosenelių ir giminaičių gyvenimą, dalijasi istorine bei archyvine medžiaga. Nors daugiau dėmesio skiriama garsiojo Šmulkščių malūno, kurį pastatęs autoriaus tėtis, istorijai, knygoje netiesiogiai minimas ir kitas malūnas – Baltaragio, apie kurį romaną parašė rašytojas Kazys Boruta. Skaitytojų dėmesiui – S. R. Šmulkščio pateiktas pasakojimas apie galimą išdidaus ir pašėlusio gražuolės Jurgos jaunikio Girdvainio prototipą, tame kaime gyvenusį ūkininką Ivošką.
Senieji Tarašiškiai
Tarašiškių kaimas jau galėjo kurtis apie XVI amžių, ir pirmieji žemdirbių ūkiai kūrėsi antroje šio amžiaus pusėje, nors archyvuose apie tai kol kas duomenų neaptikta. Tokią išvadą pateikia Kęstutis Subačius knygoje „Sūduvos kraštas“ ir apie tai konstatuoja rašytoja Teresė Vizbarienė savo knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“, kurioje nuo 297-to puslapio išsamiau aprašomas Tarašiškių kaimas su visais čia gyvenusiais žmonėmis ir jų likimais.
Autoriai mano, kad Tarašiškių, Kūlokų, Ąžuolyno, Dviratinės ir kiti gretimi kaimai atsirado iškirtus ir nusausinus (nulydžius) nemažus Buktos girių ir pelkių plotus, kad dirbamos žemės ir žemdirbių sodybos čia kūrėsi prasidėjus ištisiniams miškų kirtimams, o išdeginus atliekas, kelmus, krūmus liko gražūs derlingi žemės plotai tarp Buktos miško ir Dovinės (Davės) upės, kuria buvo plukdoma paruošta pardavimui mediena ir kita tarai tinkama žaliava. Mano manymu, šie miško medžiagos paruošėjai ir prižiūrėtojai (asočnykai) greitai praturtėjo ir vietinių gyventojų buvo vadinami „šiškomis“ (bagočiais), nuo čia ir kilo Tarašiškių kaimo pavadinimas, o Kūlokų kaimo stambesni ir praturtėję ūkininkai (žemdirbiai) rusiškai buvo minimi kaip „buožės“ (kūlaki), nuo to ir susiformavo pavadinimas Kūlokai.
Senųjų Tarašiškių kaimo vietovardis teikiamas „Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ (antra dalis, Vilnius 1976 m., 313 p.).
Dar daugiau žinių išlikę ir iš vėlesnių laikų.
Pirmas Tarašiškių kaime gyventojas dar prieš Pirmąjį (1914 m.) pasaulinį karą buvo ūkininkas Osipovas Ivoškevič, kuris valdė apie 70 margų žemės plotą su visomis ganyklomis prie upės Dovinės (Divinės), pagal to meto Suvalkų teisminio atstovo Basenkovo 1908 gegužės mėn. 23 d. užrašytus duomenis, jis pažymėtas pirmuoju numeriu. Osipovui priskiriama ir trijų margų teritorija prie vingiuotos Dovinės upės, vadinama „Lauku“, kuri kažkada priklausė Venčkauskui iš Tarašiškių kaimo. Tai sudarė didelę nepaprastai gražią sodybą, apsuptą medžiais, su derlingomis žemėmis ir žaliuojančiomis ganyklomis. Nepaprastas ūkininkas Ivoškevičius buvo gabus, darbštus ir draugiškas, tik labai jau užsispyręs, turintis savus principus, bet neatsisakantis padėti kitiems.
Turimuose caro laikų rusiškai rašytuose dokumentuose ir vertimuose buvo rašoma taip: „Suvalkų gubernija, Kalvarijos apskritis, Liudvinavo valsčius, Tarašiškių kaimas“ (pirma vardas, tėvo vardas, o tik paskui pavardė), pvz. Mikas, Osipovo, Ivoškevičius, o dar vėliau bus minimas pagal prigijusią pravardę – tiesiog Ivoška.
Tais laikais Tarašiškiuose gyvenantys žmonės buvo daugiausiai žemdirbiai. Vieni turėjo didesnius, kiti mažesnius dirbamos žemės plotus ar vos kelis margus (1 margas lygus 1,5 ha). Gyveno vargingai, laisvu laiku dirbdavo turtingesniųjų ūkiuose padieniais darbininkais. Ypač jų rankų laukdavo vasaromis, kai prasidėdavo šienapjūtė, moterims runkelių, daržų ravėjimai. Rudenį – javapjūtė, linarūtė ir kiti derliaus valymo, kūlimo ir pasiruošimo žiemai darbai. Tai buvo abipusė nauda: vieniems taip reikalinga pagalba neatidėliuotinuose žemės ūkio darbuose, kitiems – proga užsidirbti papildomą rublį, vėliau litą, pragyvenimui.
Pagal seniausio Tarašiškių k. Jurgio Vaičiūno užrašytus prisiminimus, senieji Tarašiškių gyventojai buvo Juškos, Ivoškos, Vaičiūno Andriaus, Borutų, Bendorinų, Martinkaičių, Vančeskų šeimos, Lastauskų ir Liutkevičių sodybos.
Ūkininko Ivoškos bankrotas
Stambiausias iš jų buvo dešimtamargis Ivoška, kuris nesugebėjo išlaikyti tėvo stambaus ūkio, leido laiką vėjais. Jam (kaip viengungiui) reikėjo daug laiko laisvam gyvenimui, o ne ūkio reikalams ar rūpesčiams. Vis ieškojo ir dairėsi protingos merginos. Kaip rašo T. Vizbarienė savo knygos straipsnelyje „Dangaus paukštis“ (304 p.), jis dažnokai išvažiuodavo pasižvalgyti po kaimus, o gal ir pasipiršti. Pralėkdavo per kaimą dvejetu nenulaikomų arklių, tarsi paukščiais praskrisdavo visokiu keliu. Jei vasarą, tirštų dulkių stulpai kildavo, jei pavasario poledy ar rudens darganose, atrodė, kad patį dangų vieškelio purvais apdrasbstys.
Leisdavo savo obuolmušiams ir pailsėti, be reikalo jų nevaikė. Ivoška pats tikėjo ir kitiems tvirtino, kad jo gyvenimas „bus kaip obuolys, kol jo eržilai bus obuoliuoti“.
Kiekvieną kartą, kai gaspadorius ruošiasi merginėti, pasikinko savo eržilus į mėšlavežimį, apsivelka sunešiotą sermėgą ar būrką, persijuosια pančiu, įsispiria basanyčia į nukleiptas (nušleivotas) klumpes ir, paraginęs savo numylėtinius obuolmušius, nurūksta vieškeliu, vedančiu į Padovinį, pro Dviratinės ir Danieliškių kaimų vienkiemius.
Nuo taip apsirėdžiusio jaunikio slėpėsi ne tik ūkininkaitės, bet ir mažažemių dukros. Kaimynams Ivoška kalbėjo: „Jei protinga bus, tai eis už manęs. Už vyro merga ištekės, o ne už skudurų!“
Taip apsirėdęs, su savo mėšlavežimiu ir nenulaikomais eržilais, apvažiavo ne vieną kaimą, ne vieną parapiją ir pagaliau nusprendė, kad išmintingos mergos visoje Liudvinavo apylinkėje neberasi. Savo principams nenusižengė, tik nustojo važinėjęs merginėti…
Keistuolis ir tiek, gyvena vienas, užsispyręs laikosi savo „filosofijos“.
Bėdos prasidėjo, kai vieną naktį vagys išvedė iš tvarto jo obuolmušius eržilus. Pėdsakai nuo tvarto vedė į vieškelį link Dovinės, o ten dingo kaip į vandenį. Ieškojo, blaškėsi Ivoška, veltui – arklių nesurado. Tuomet prisiminė savo pranašystę: klestės gyvenimas, kol turės gražuolius žirgus.
Nuo tos baisios nakties ėmė smukti valstiečio gyvenimas. Nusivylęs ir praradęs viltį geresniam gyvenimui ir ūkininkavimui, Ivoška pradėjo žmonėse gyventi. Elgeta nebuvo, bernauti irgi nenorėjo. Jeigu pas ūkininką padirbėdavo, tai savo noru. Vienoj ar kitoj parapijoje jį buvo galima sutikti tai tik šventadieniais ar turgaus dienomis, dažniausia žmonių apsuptą ir kažką kalbantį. Nebuvo jis bedievis, bet turėjo savo „filosofiją“, kurią iρ dėstė. Vieniems jo kalbos buvo panašios į pasakas, kitiems – į pranašystes.
Gretimame Kūlokų kaime gyvenęs rašytojas Kazys Boruta savo knygoje „Skambėkit vėtroje, beržai“ papasakojo apie vieną susitikimą su šiuo keistuoliu Ivoška, Tarašiškių kaimo „filosofu“.
Pakviestas užsukti į rašytojo tėviškę Kūlokuose pasivaikščioti ir pasikalbėti, Ivoška atkirto: „O ką aš su tavim kalbėsiu! Tu mokytas, o su mokytais kokia kalba? Tokia kaip aš iš knygų. Nemėgstu aš tokių tuščių kalbų!“
Rašytojas dar ne kartą buvo susitikęs su vadinamu „dangaus paukščiu“, virtusiu išminčiumi, kaimiečiu iš Tarašiškių kaimo.
Romane „Baltaragio malūnas“ sutinkame nepaprasto likimo žirgų mylėtoją, nelaimingą ūkininką Girdvainį. Gal Ivoška ir buvo šio herojaus prototipas?
