„(…) Lektorius aiškino, jog šiame pasaulyje, taigi ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, viešpatauja 80 proc. gėrio ir tik 20 proc. blogio“, – įspūdžiais dalijosi viena bičiulė, grįžusi iš saviugdos seminaro. „Jis, ko gero, teisus“, – atsakiau su abejone, mat tiksliais procentais tų proporcijų įvertinti nesugebėjau. „Kaipgi teisus? – nesutiko bičiulė. – Pažiūrėk, kas vyksta aplink: nelaimės, nusikaltimai, siaučia sunkios ligos, karai…“ Šios temos toliau nevystėme, bet ne dėl to, jog bičiulės argumentai rodės neatremiami; kalba pasisuko kita linkme, o klausimas apie gėrio–blogio santykį šiame pasaulyje bei minėtas pokalbis atgijo naujoje šviesoje po, rodos, mažyčio įvykio nedidukėje kaimo mokyklėlėje.
Apie kuprinę
Vienos kaimo pagrindinės mokyklos aštuntokai berniukai įrodė, kaip teigė viena iš jų mokytojų, kad gerumui atsirasti nereikia nei daug kalbų, nei ypatingų pastangų. Situacija tipinė lietuviškajam kapitalizmui, kai ypač mokyklose išryškėja vaikų tėvų materialinė padėtis, pradedant vaikų drabužiais, baigiant mokymosi priemonėmis, ir mažam kolektyvui – visi viską vienas apie kitą žino. Šiuo atveju – berniukai (gal ir mergaitės taip pat, tačiau „tas amžius“ labai jau linkęs lytis skirstyti į dvi griežtai viena nuo kitos atskirtas grupes) pastebėjo, jog klasės draugas (niekam čia ne paslaptis – materialinė padėtis toje šeimoje nėra pati geriausia…), kurį laiką mokyklinius reikmenis nešiojęsis prastos kokybės kuprinėje, aiškiai „bebaigiančioje savo amžių“, galiausiai, jai visiškai suplyšus, savo mokyklinį turtą perkėlė į krepšį, skirtą kūno kultūros aprangai nešioti. Tai tęsėsi ne vieną dieną ir ne dvi… Koks scenarijus tikėtinas šioje situacijoje? Pirmiausiai (ir greičiausiai!) – patyčios (juk kalbame apie paauglius, kuriems apibūdinti tikrai negailime negatyvų atspalvį turinčių epitetų). Bet nieko panašaus čia nebuvo. Atvirkščiai. Visi mokyklos aštuntokai berniukai paslapčia susidėjo pinigų, surinko reikiamą sumą ir nupirko naują kuprinę. Ir ne bet kokią, o pažymėtą aukštos kokybės prekybinio ženklo (kad nesuplyštų vos pajudinus). Kuprinę klasės draugui įteikė klasės valandėlės metu. Buvo tikras siurprizas, nes nei mergaitės, nei auklėtoja, nei naujos kuprinės savininkas apie tai iš anksto nieko nežinojo. „Idėjos autorius buvo vienas mokinys, vardu Jonas, bet ne mažiau svarbūs visi gražios akcijos dalyviai. Ačiū jums, aštuntokai, už gerumo pamoką“, – tyliai dėkojo mokyklos mokytojai.
Apie Joną
„Kuprinės situaciją“ galime modeliuoti ir priešingai, jeigu vietoj tokio Jono būtų buvęs kitas berniukas, sugebėjęs visus berniukus nukreipti kita linkme – netgi priešinga. Dabar net baisu įsivaizduoti, kokioje situacijoje būtų atsidūręs berniukas, kuriam šioje situacijoje buvo ištiesta geranoriškos pagalbos ranka. Visi žinome: vienas lauke – ne karys, tačiau nuo lyderio priklauso labai daug kas, pirmiausiai – gebėjimas „uždegti“ minią. Šioje situacijoje aštuntokas Jonas „uždegė“ savo bendraamžius labai kilniam tikslui. Ir – žodis tapo kūnu. Be jokios abejonės, tą Joną tituluojame lyderiu, nes jis paskui savo idėją patraukė kitus – daugumą. Stebimės: kodėl paaugliai tokie žiaurūs, kodėl jie veikia pagal protu nesuvokiamus dalykus? Netingėkime pasidomėti, kas už to slypi: koks lyderis juos veda tokiems „žygdarbiams“. Ir apskritai – tokie dėsniai galioja ne vien paaugliams. Koks lyderis – tokia minia. Skamba žiauriai? Bet teisingai. Tad jei savyje nejaučiame turį lyderio savybių, bent jau pasidomėkime, kieno pėdomis sekame. Ir jei pajuntame, kad „tai – ne tai“, suraskime savyje jėgų neplaukti pasroviui.
Apie šaukštą medaus
Bet tas „plaukimas pasroviui“ – labai patogus. Juolab kad tam yra visos „koordinatės“: šiandien madinga tas, patogu tas, naudinga anas ir t.t., visiškai nepaisant to, ar TO reikia man (tokiais atvejais remiamasi vienintele logika: jei kažkas „jema“, tai „ir man reikia“ (nors iš tikrųjų ir visai nereikia…).
„Šaukštas deguto statinę medaus pagadina“, – teigia liaudies išmintis, su kuria, rodos, nepasiginčysi: išties taip ir yra, mat ir priešingu atveju ta išmintis galioja: šaukštas medaus deguto statinėje net nesijaučia, tarsi jo nė nebūtų. Vadinasi, išties blogis visame kame triumfuoja, ir pradžioje mano minėtos bičiulis lektorius „po žalias pievas braido“, taigi ir tos proporcijos – 80 proc. gėrio ir 20 proc. blogio – visiškai iš piršto laužtos? Pasirodo, ne. Jos galioja tik tuo atveju, jei „įsiterpia“ meilė (ir visa, kas eina su ja: atjauta, gerumas, nuoširdumas ir t.t.). Jei yra meilė, šaukštas deguto tikrai nepagadina statinės medaus, o deguto statinėje šaukštas medaus švyti kaip deimantas. Paprasta? Būtent! Kaip ir kasdienybės žygdarbiui patraukti visus mažoje kaimo mokyklėlėje…
Laima GRIGAITYTĖ
Puikiai parašyta, pamoka daugeliui