„Dievas tau liepia gimti, liepia augti, nuolatos tave užpildo geismais, apgailestavimu, džiaugsmais ir kančiomis, pykčiu ir atleidimais, paskui susigrąžina pas save. Tačiau tu nesi nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas, nei senis. Esi tasai, kuris išsipildo. Ir jei tu sugebi atpažinti save kaip sūpuojamą šaką, gerai įsikabinusią į alyvmedį, savo judesiais patirsi amžinybę. Ir visa aplink tave pasidarys amžina. Amžinas šaltinis, kuris čiurlena ir įstengė pagirdyti tavo tėvus, amžina akių šviesa, kai tau šypsosis mylimoji, amžina naktų gaiva. Laikas yra nebe smėlio laikrodis, kuris sunaudoja smėlį, o pjovėjas, surišantis pėdą.“
Antuanas de Sent-Egziuperi
