Algirdas Jančas: gerą sveikatą lėmė visiškai pakeistas gyvenimo ir mąstymo būdas

Mokėjimas pasirūpinti savo sveikata įkyriai nevarstant įvairių gydymo įstaigų durų prilygsta tikram menui. Tad dažnai mes kaip stebuklą traktuojame žmogaus pastangas išsigydyti netgi sunkias ligas be sudėtingų operacijų ar arkliškos dozės medikamentų, nors tai ir ne joks stebuklas, o visiškai natūralus dalykas: juk ne veltui sakoma, jog pats žmogus, jei sugeba panaudoti jame glūdinčias galias, yra tikras stebukladarys. Tokius pastebėjimus puikiai iliustruoja žinomo mūsų krašte muzikanto, saviveiklininko Algirdo JANČO (g. 1942 m.) patirtis, kurią, ko gero, labiau tiktų vadinti gyvenimo būdu, besitęsiančiu du dešimtmečius. Šis žmogus šiandien turi visišką teisę garsiai pasakyti, jog mokėjimas valdyti save yra pirmas žingsnis iki visiško išlaisvėjimo, kurio pradžia – griežta disciplina…

Kardinalūs pokyčiai – sulaukus penkiasdešimtmečio

Šių metų spalio 4 d. bus lygiai 20 metų, kai A. Jančas gyvena kitaip: keliasi anksti, kad prieš visus dienos darbus galėtų atlikti tam tikrus ritualus, laikosi griežtų mitybos įpročių ir… jaučia, jog ne tik yra sveikas, bet ir gyvena visavertį gyvenimą.

Žmogus teigia, jog apsispręsti kardinaliems gyvenimo būdo pokyčiams prieš daugiau nei dešimt metų, sulaukus penkiasdešimtojo gimtadienio, jį privertė staigus sveikatos sušlubavimas.

…Buvo Kalėdų metas. A. Jančas, apsirengęs Kalėdų seneliui, dalyvavo šventinėse programose įvairiuose kultūros namuose. Po vieno tokio vakaro, jau mąstydamas apie išvyką į kitus kultūros namus, grįžęs namo, pasijuto prastai: netikėtai ištiko silpnumo, skausmo priepuolis, kurį žmogus iš pradžių stengėsi ignoruoti (vėl rengėsi šventiniam pasirodymui skirtus drabužius, kaip Kalėdų senelis, dalijo dovanas, žarstė linkėjimus…). Skausmai vidaus organų srityje nesiliovė. Kreipėsi į medikus. Trumpam pagerėjo, tačiau pats suvokė, kad šis signalas aiškiai bylojo, jog reikia keisti mitybos įpročius. Pirmiausia kelias dienas žmogus visiškai badavo. Skausmai lyg ir liovėsi, išliko tik aiškus suvokimas, jog jei nori gyventi, privalo kažką iš tiesų rimtai keisti savo gyvenime. Tik ką? Atsakymas atėjo ne iš karto, praėjus beveik dvejiems metams, keisto atsitiktinumo – skelbimo laikraštyje – dėka. Ten buvo parašyta, jog organizuojami ajurvedos kursai… A. Jančui žodis „ajurveda“ nieko tuomet nesakė – žmogų „užkabino“ frazė, jog ten bus mokoma, kaip išsigydyti pačiam… Taigi net nedvejojo…

Ajurveda – mokslas apie gyvenimą

Ajurveda, kaip teigiama šios srities literatūroje, – gyvenimo mokslas, daugelio natūralių ir alternatyvių medicinos formų šaltinis – minimas viename seniausių (6 000 metų senumo) pasaulio tekstų , Rig Vedoje. Sanskrito kalboje AYU reiškia gyvenimą, VEDA reiškia mokslą. Prieš 5000 metų iš Indijos kilęs mokslas nagrinėja žmogų, kaip sudėtinę gamtos dalį. Šis mokslas apima dietologiją, gyvenimo būdo ir režimo analizę, meditacijos ir kvėpavimo metodus, medicininių augalų ir prieskonių pritaikymą kasdieniniame gyvenime, natūralius gydymo ir terapijos metodus, kūno, proto ir sielos valymo bei atsinaujinimo programas. Platesne prasme, Ajurveda Indijoje visada siekė paruošti žmoniją pilnai realizuoti savo potencialą per psichosomatinę integraciją. Galutinei savęs realizacijai ši natūrali ir alternatyvi medicina nurodo visapusišką sveikatos priežiūrą.

Akivaizdu, kad Ajurveda išugdė beveik visas pasaulio medicinos sistemas. Prekybos su Indija jūros keliais dėka egiptiečiai žinojo apie Ajurvedą daug ankščiau už Aleksandro invaziją 4-ame šimtmetyje Pr. K. Po šios garsiosios invazijos apie Ajurvedą sužinojo ir graikai bei romėnai. Iš šios sąveikos kilo medicininės tradicijos forma, vadinama Unani . Pirmojo šimtmečio pradžioje Ajurveda budizmo dėka plito į Rytus, labai paveikdama Tibeto ir Kinijos medicinos bei herbologijos sistemas. Apie 323 Per. K., Nagardžuna, budizmo vienuolis ir Ajurvedos autoritetas, parašė Susruta Samhita apžvalgą. 800m. Ajurveda buvo išversta į arabų kalbą. Du islamo gydytojai: Avicenna ir Razi Serapion, padėję suformuoti europietiškąją medicinos tradiciją, buvo griežti Ajurvedos pasekėjai. Netgi Paracelsus, laikomas modernios šiuolaikinės Vakarų medicinos tėvu, taip pat griežtai laikėsi Ajurvedos linijos.

Postmoderniame amžiuje Ajurvedos tradicija yra populiari dėl savo subtilaus ir tuo pat metu moksliško požiūrio į asmens, kaip visumos, gydymą. Jos tikslas – gydyti ne tik kūną, bet tuo pat metu ir protą bei sielą. Rasti teisingą pusiausvyrą tarp šių dviejų sferų Ajurvedai padeda jos unikalus gamtos dėsnių ir žmogaus kūno veiklos panašumų supratimas, taip pat ir jos holistiniai gydymo metodai. Tai suteikia Ajurvedai pranašumą lyginant su kitomis gydymo sistemomis. Galbūt dėl šios priežasties Ajurveda šiandien yra seniausia pasaulyje nenutrūkusi medicinos tradicija.

Paskaitų metu atsivėrė neregėti, negirdėti dalykai

„Kursai vyko tuometiniame „Sūduvos“ kino teatre, – prisimena A. Jančas. – Dvi savaites vyko paskaitos (beje, buvo ir asmeninės konsultacijos), per kurias atsivėrė negirdėti, neregėti dalykai“. Šalia teorinių žinių išdėstymo vyko ir praktiniai užsiėmimai. Pavyzdžiui, vieną dieną per savaitę – visiško bado dieta: badaudamas organizmas „sudegina“ visas šiukšles (šios dietos A. Jančas laikėsi dešimt savaičių, net ir kursams seniai pasibaigus). Vyko taisyklingos, subalansuotos mitybos mokymai, kurių esmė labai paprasta: jei laikysiesi tūkstančius metų egzistuojančios išminties „kodeksų“, nebus ligų.

A. Jančas pajuto, jog vedinė kultūra jam labai artima. Tad visiškai sąmoningai jis atsisakė savo racione mėsos, tapo vegetaru (tiesa, jo žmona neprisijungia prie vyro atradimų, pokyčių, tačiau Jančams pavyksta suderinti skirtingus mitybos įpročius, sampratas), visišku abstinentu.

Be kitų ajurvedinių „postulatų“, į sąmonę įsirėžė pagrindinė tiesa: žmogui svarbiausia gyvenime geros emocijos ir meilė – tiek reikia, kad gyvenimas būtų visavertis, švytėtų gražiausiomis spalvomis.

Per griežtą savikontrolę – į visišką laisvę

A. Jančas jau daugelį metų laikosi griežtos dienotvarkės, kuri tik to nesuvokiant gali atrodyti kaip varžtai, laiko gaišimas. Keliasi žmogus paprastai ketvirtą valandą ryto, atlieka tam tikrus ritualus: sukalba, kaip jis vadina, „16 ratų“ – tam tikras maldas („Kartojant Dievo vardą, – sako A. Jančas, – valosi širdis“.), sūdytu vandeniu išpurškia visas angas, medituoja. Daug laiko, beje, skiria ir šventraščių skaitymui – tai, anot A. Jančo, padeda dvasiniam augimui, tobulėjimui. Ar nevargina toks kasdienių ritualų laikymasis? Visiškai ne, kaip sako žmogus, dvidešimt metų gyvenantis tuo pačiu ritmu: gyvenant tokį gyvenimo būdą, laiko viskam užtenka, darbai vyksta labai sklandžiai, tiesa, dingsta poreikis televizijos programų stebėjimui, be to, tik tam lieka mažiau laiko. „Mums gyvenime yra visada suteikiamas pats geriausias variantas, – įsitikinęs A.Jančas, – tačiau mes patys viską mokame meistriškai sugadinti… Siauras mąstymas, didžiulis prisirišimas prie materialių dalykų, pataikavimas savo tuštybei bei ambicijoms ne tik lemia ligas, bet ir vietoj trokštamos laimės neša vien kartėlį ir nesugebėjimą džiaugtis gyvenimu“.

 Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.