Algida Markevičienė: santarvėje su savimi ir gamta

„Gyvenu ir mėgaujuosi gyvenimu“, – sako Šiaudiniškių kaimo (Kybartų sen., Vilkaviškio r.) gyventoja Algida MARKEVIČIENĖ. Moteris, užauginusi šešis vaikus, praėjusi kančios ir nesėkmių kelią, mėgaujasi kaimo gyvenimo kasdienybe, kurioje – ir įprastiniai darbai, ir maži, tačiau džiugūs atradimai. Ir nuolat kuria save: per darbą, per dvasinius ieškojimus (jau pasiekusi II reiki pakopą), per nuolatinį bendravimą su gamta, teikiantį tikrą palaimą. „Pabundu anksti ryte, – sako A. Markevičienė, – neskubėdama išgeriu kavą, po to apeinu savo gyvūnus – visus juos labai myliu, į namus nepatenka niekas, ko nemylėčiau. Ir tai kasdienis mano ritualas.“ O gyvūnų apeiti išties nemažai reikia: daugybė paukščių (vištų, ančių, žąsų, kalakutų), karvės, kiaulės. Sakysite, na, ir kas čia tokio: kone kiekvienoje kaimo sodyboje tai pamatysi. Galbūt, tačiau ne kiekvieno kaimo žmogaus kieme suteiktas prieglobstis buvusiems beglobiams šuneliams (išmestiems, pamestiems, nereikalingiems, net sužeistiems) – jų Algida šiuo metu turi net 12 ir visi jie jau tapę to nemažo ūkio dalimi! O kai lieka šiek tiek laiko nuo įprastinių darbų, A. Markevičienė tampa… mūrininke. Ir ne bet kokia! Savo rankomis moteris meistriškai mūrija akmenimis sieną, jau dabar šviečiančią kaip sodybos aplinkos dekoras…

Dvasinės stiprybės versmė – vaikystės pasaulis

A. Markevičienė (g. 1959 m.) kilusi iš labai vaizdingo Šakių kaimo, esančio netoli Vištyčio (Vilkaviškio r.). „Lietuvos Šveicarija“, – taip sako moteris, panirdama į vaikystės prisiminimų peizažus, kurie keitėsi kartu su ja pačia: tiesiog akyse augo miškai, sodinti savomis rankomis, aptūpdami kalnus kalnelius, supusius tėvų sodybą. „Gimiau ir užaugau labai geroje šeimoje“, – toliau gyvena prisiminimais A. Markevičienė, negailėdama gerų žodžių tėveliui, traktorininkui, labai šviesiam žmogui, mamytei, darbščiai ir rūpestingai namų šeimininkei. Nors namai, ūkis, šeima, trys vaikai Algidos tėvams visada buvo prioritetas, šie žmonės visada buvo kupini veržimosi į naujoves (pirmieji kaime įsivedė elektrą, įsigijo televizorių, o į atlaidus Vištytyje važiuodavo motociklu su priekaba-lopšeliu, į kurį įsisodindavo vaikus), atsidėję dvasinio peno paieškoms (kaime buvo sukūrę dramos būrelį, statydavo vaidinimus, kurių rodymas būdavo šventė ir aplinkiniams kaimams). „Man nuo gimimo buvo duota visa, kas geriausia, kad būčiau, kas esu dabar“, – įvertina savo šeimos vaidmenį asmenybės formavimuisi moteris.

Šakių kaimo pradinę mokyklą Algida pradėjo lankyti būdama vos penkerių metų, tačiau mokslai netapo jos tikslu. „Nebuvau pirmūnė“, – prisimena savo mokyklinius metus moteris: ir pirmąsias klases Šakiuose, ir tolesnius mokslus Pajevonyje bei žiemas, gyvenant moksleivių bendrabutyje, ir paskutiniąsias klases Virbalio vidurinėje mokykloje, į kurią perėjo tėvams šiame miestelyje nusipirkus namą ir palikus gimtąjį kaimą. Būdama 16 metų baigusi vidurinę mokyklą, A. Markevičienė dvejus metus mokėsi Marijampolės prekybos mokykloje, o 18 metų sulaukusi jau šventė ir pilnametystę, ir specialybės įgijimą.

Dvi nesėkmingos santuokos užgrūdino

Tais pačiais metais Algida ir ištekėjo, su vyru įsikūrė netoli Kybartų, kad galėtų ūkiškai verstis – taip pasireiškė kaimo gyvenimo trauka. Šeima susilaukė trijų vaikų, tačiau po dešimties bendro gyvenimo metų sutuoktiniai išsiskyrė. Algida po kurio laiko vedybinę laimę bandė dar kartą. Taip ji atsidūrė Šiaudiniškiuose: jis – traktorininkas, ji – karvių melžėja tuomečiame „Švyturio“ kolūkyje. Kad geri specialistai būtų „pririšti“, jiems buvo suteiktas gyvenamasis būstas – alytnamis. Naujojoje santuokoje gimė taip pat trys vaikai, tačiau šeimyninė idilė baigėsi netgi rimtai neprasidėjusi, tad A. Markevičienė vėl liko viena. Tiksliau, vieniša motina, per savo nelengvą gyvenimą užgyvenusi šešis vaikus. „Nieko nesigailiu, kas buvo mano gyvenime, – sako Algida, – tačiau sugrįžti į praeitį ir viską pakartoti nenorėčiau.“ Moteris filosofiškai vertina ir abi subyrėjusias santuokas: jos turėjusios būti tam, kad gimtų vaikai. Visi šeši vaikai – didžiausias motinos turtas, pasididžiavimas, gyvenimo prasmė (beje, moteris jau sulaukusi ir 7 anūkų).

Išmintis ateina su patirtimi

„Metai – pats didžiausias turtas, – sako A. Markevičienė, – niekas neatstos sukauptos patirties, su kuria koja kojon žengia ir išmintis.“ Moters kelias į tą metų nešamą išmintį išties nepaprastas. Prieš 20 metų, dar gyvendama santuokoje, kuri išties stūmė ją į aklavietę, Algida pradėjo domėtis reiki, meditacija, numerologija, sveikuolių gyvenimo būdu, įsitraukė į jų veiklą. Sportas, maudynės bet kuriuo metų laiku, pastangos įsiklausyti į save ėmė keisti ir mąstyseną. Gyventi, aiškėjo moteriai, – tai gyventi pirmiausia santarvėje su savimi, po to – su aplinkiniais, o galiausiai – su visu pasauliu. Tuomet, kai tokiu mąstymu ėmė grįsti visą gyvenimą, nebeliko vietos savigailai, kiekviena diena ėmė rodytis kaip stebuklas, dovanotas čia ir dabar. Su šiuo stebuklu ji, ūkininkė, pasitinka kupiną darbų ir rūpesčių dieną, kurios pabaigoje jaučia patį svarbiausią dalyką – gyvenimo palaimą.

Ūkis, turintis sielą

A. Markevičienės, kaip ūkininkės, žinioje – 10 ha žemės, 4 karvės, 3 veršiai, nutrijos (prieš trejus metus pasiūlė jai priglausti nutrijas, likusias be šeimininko. Ne tik priglaudė, bet ir suteikė joms sąlygas, panašias į laisvę, visiškai be jokios praktinės naudos – tegu tik gyvena!), avinas, ožka, daugybė paukščių (žąsų, ančių, vištų, fazanų, putpelių) ir… 12 šunų, iš kurių dauguma – buvę benamiai. Algida prisimena: randa valkataujantį šunį (neretai – ir sužeistą), nepraeina pro šalį: priglaudžia, suteikia ne tik pastogę ir maistą, bet ir meilę, o sužeistą – išgydo. Teko slaugyti šunelius lūžusiomis kojomis, kurias dėjo į gipsinius įtvarus. Paskui tas šunelis tampa didelio ūkio dalimi: niekada moteris neišleidžia jo atgal valkatauti. Šuneliai, kaip ir avinas, nutrijos, ožka, fazanai, pasak Algidos, gyvūnai sielai. Kaip ir du sodybvietėje esantys tvenkiniai – taip pat sielai (tiesa, vienas „atiduotas“ paukščiams – tegu turškiasi, o štai kitame jau galima ne tik nusimaudyti, bet ir pažvejoti).

Šio nemažo ūkio pajamų šaltinis – A. Markevičienės mini paukščių veislynas. Moteris ne tik augina, bet ir perina naminius paukščius specialiai tam skirtuose inkubatoriuose.

…Ir savo rankomis statoma akmeninė tvora

Pagal sodybvietės projektą, darytą prieš 12 metų, turėjusi būti akmenimis mūryta tvora. Prieš keletą metų moteris ėmė ieškoti, kas galėtų šią tvorą iš projekto perkelti į tikrovę. Skambina šen, skambina ten – tokių darbų kainos didžiulės. Ką gi – ėmėsi pati. Prisivežė akmenų, rišamosios statybinės medžiagos, išstudijavo šio darbo technologiją ir – pirmyn. Didelio kruopštumo reikalaujantis darbas ėjosi labai lėtai: per visą dieną vos „mažą kampuką“, kaip pati sako, išmūrija. Bet, pažvelgus į atliktą darbą, širdis džiaugiasi: taip dailiai, taip kruopščiai… Šiuo metu, džiaugiasi Algida, jau pusė darbo padaryta, o kita pusė – ateityje. Vėlgi: neskubant, be galo kruopščiai, pasikinkius visą kantrybę.

* * *

„Gyvenimas gražus, – sako kaimo darbų sūkuryje paskendusi A. Markevičienė. – Gražus pats savaime. Ir to grožio jame tiek, kiek moki jo įžvelgti…“

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 26 (30), 2013 m. birželio 29–liepos 5 d.