Daug įsimintinų ir stiprių vaidmenų teatre sukūrusi, vakar savo 53-ąjį gimtadienį atšventusi Eglė Mikulionytė debiutavo kine – pirmą kartą jai teko pagrindinis moters vaidmuo. Kaip sako pati prieš savaitę kinuose pasirodžiusios tragikomedijos „Stebuklas“ aktorė: „Jau atrodo, kad viską suvaidinai ir viską padarei, metai bėga ir manai, kad nieko nauja neatsiras, o staiga – tokia dovana! Pasirodo, kad viskas tik prasideda…“. Aktorei antrina režisierė Eglė Vertelytė: „Džiaugiuosi, kad pagaliau Eglės talentu galima gėrėtis ir kino ekranuose“.
– Kokia yra jūsų vaidinama Irena, kaip ji atsirado?
– Jei kalbėtume apie išvaizdą, tai tvirta, sovietinių pažiūrų kiaulių fermos vedėja galėjo atrodyti visai kitaip. Per plauką vos nepasirinktas tuometinis Kazimieros Prunskienės įvaizdis, bet galiausiai nueita kitu keliu. 90 procentų Irenos įvaizdžio yra kirpčiukai, visam jos monotoniškam ir kvadratiniam įvaizdžiui suteikiantys lašą minkštumo ir vilties.
Irena yra sovietinė moteris, tvirtai įtikėjusi sovietiniais idealais, gyvena toje tiesoje, kurią gina. Ji vadovauja, eina, daro. Jos charakteris griežtas, kartais net bukas – moteris nekvestionuoja, ar tai, ką ji daro, yra gerai. Bet būtent tai jai ir teikia stiprybės. Vienas iš filmo užduodamų klausimų – kas yra stipri moteris? Nes Irena stipri ir tuo, kad priima pokyčius, tiesa, sunkiai (šypteli). Ji stipri, nes supranta, kad daugybę metų gyveno save apgaudinėdama, kad klydo, o tada randa drąsos žengti į naują gyvenimą.
– Kuo jus patraukė „Stebuklo“ scenarijus?
– Kai gaunu scenarijų, manęs nelieka, Eglė išnyksta. Aš visiškai pasineriu, pradedu gyventi to veikėjo gyvenimą, o ne savo. Krentu į vaidmens dugną. Asmeninė istorija dingsta be pėdsako. Gal dėl to Šekspyro laikais aktorius buvo paženklintas kaip nežmogus, net mieste vietos neturėdavo.
Apskritai skaitant bet kokį scenarijų pirmas įspūdis, pojūtis, kad plaukia, man yra pats svarbiausias. Kai skaičiau „Stebuklo“ scenarijų, mintys ir sakiniai plaukė, už nieko neužkliuvo, niekas netrukdė. Negalėjau atsitraukti – taip, būdavo, knygą per naktis skaitau ir kol neperskaitau, negaliu eiti miegoti. Vedė intriga – ko tas Bernardas čia ieško? Net vaizdas – dulkės, plytos stojo akyse aiškiai.
– Koks jūsų asmeninis santykis su filme vaizduojamu laikotarpiu? Ką tuo metu veikėte?
– Tuo metu studijavau. Studentavome, buvome polėkyje ir džiaugėmės, kad galime žengti į naują, atgimstantį pasaulį. Režisierė Eglė Vertelytė matė tai, ko nemačiau aš, ji matė paprasto darbininko išgyvenimus, kaip jis gyvens be kolūkių. Kokie dar kolūkiai? Pamenu, mus vasaromis veždavo runkelių ravėti ir nesuprasdavau, kodėl mes turime tai daryti. Nuveža į kolūkio laukus ir paleidžia, tu kapstai ir nesupranti nei ką, nei kodėl. Tiesiog Kafkos procesas kolūkio diskurse. Man kolūkių nereikėjo. Mes gaudavome padidintas stipendijas, 500 talonų su gyvuliukais, ir laimingai gyvenome. Studentui tai buvo labai daug.
Mūsų Jono Vaitkaus suburtas kursas buvo drąsus, įdomus, įvairaus amžiaus. Mes rinkomės, ko mums reikia, o ko nereikia – buvo galima drąsiai atsisakyti. Tai buvo išskirtiniai metai ir išskirtinis jausmas: skrydžio, draivo, tikėjimo, kad galėsime kalbėti ir gyventi laisvai.
– Buvote balerina, sporto trenerė, breiko čempionė. Be baimės stojote ir į aktorinį?
– Kai dirbau sporto mokykloje, kartą maestro pasakė, kad man reikia stoti į aktorinį. Pasakė, ir viskas tuo baigėsi. Vieną vasarą su Kęstučiu Marčiulynu buvome Jūrmaloje, nuėjome prie jūros, atsidarėme butelį vyno… Ką tik buvau perskaičiusi Dostojevskio „Baltąsias naktis“ ir tuomet netikėtai pasakiau, kad norėčiau būti aktore. Į stojamuosius atvykau pavėluotai, nemokėjau nė vienos liaudies dainos, tad padainavau apie vaiduokliuką. Komisija, žinoma, buvo šokiruota. Per naktį privalėjau išmokti lietuvių liaudies dainą, kuri, pasirodė, irgi buvo ne liaudies, o harmonizuota, bet mane priėmė. Taip ir atsidūriau teatre.
– Kuo kinas skiriasi nuo teatro?
– Kine save patikrini iš kitos pusės. Teatre nėra stambaus plano, kitos erdvės, kitoks kalbėjimas, gestai. Kad pasiektum žiūrovą, naudoji įvairias technikas. Kinas to neturi, bet jam ir nereikia – nereikia šaukti ir rėkti. Kine ir emocijos kitaip dėliojamos. Teatre eini labai kryptingai – viena linija. Žinau, kaip vesti pagrindinį vaidmenį teatre: eini iki kulminacijos, tada ją apdoroji ir pateiki rezultatą žiūrovui. Teatre kai jau vaidini, viskas arba suskamba, arba krenta – viskas priklauso tik nuo tavęs. O kine to gali nelikti, nes režisierius kitaip mato ir sumontuoja.
Su režisiere išanalizavome kiekvieną „Stebuklo“ sceną ir, atrodė, viską apmąstėme. Iš visų kampų. O kai atsistojau aikštelėje ir įgarsinau apmąstymus, vėl viskas pasimatė kitaip (šypteli). Dar nebuvau turėjusi tokių didelių vaidmenų, mažai žinojau apie kiną, tad pasiruošimas buvo grynas malonumas ir nauda: Eglė Vertelytė nuolat surinkdavo aktorius ir juos apdirbdavo. Ji puikiai žinojo, ko nori, žinojo kiekvieną detalę ir žinojo, kaip dirbti su aktoriais – dėl to ir gavosi toks geras rezultatas.
– Kas labiausiai įsiminė iš filmavimų?
– Iš proziškosios pusės – kiaulių ferma. Matote, aš jų apskritai bijau ir nuo vaikystės gardą stebėjau tik per tvorą. Tačiau kai tapau kiaulidės vedėja, turėjau ne tik rodyti meilę ir pagarbą, bet ir vaidinti kartu su kiaulėmis.
Labai patiko tas berniukas, kuris filme perka cigaretes. Kaip jis atsidavęs dirbo: ėjo, padėjo, domėjosi, norėjo filmuotis. O šiaip užmigdavau ir atsikeldavau itin susikaupusi. Negalvojau apie aplinką, tik kaip išlaikyti savo liniją. Griežtai suplanuotas filmavimo laikas, stambus planas taip pat įpareigojo, negalėjau sau leisti blaškytis. Būdavo, kad vakare grįžtu, užgesinu šviesą ir tamsoje mąstau apie mažą gabalėlį ir kas su juo negerai. Pakraunu pasąmonę ir po nakties atsikeliu žinodama, ką daryti. Apskritai filmas yra mąstymas, o ypač aktoriui. Stambus planas neleidžia nemąstyti. Kadras negali būti tuščias, negali būti joks. Kiekvienas kadras turi tam tikrą istoriją arba priešistorę, ir būtent čia užkoduotos emocijos. Jų negali imti ir suvaidinti. Irenos personažas turi suvokti, kodėl taip kalba, o ne šiaip kalbėti. Kadras tampa pilnas ir gilus tik tada, kai aktorius vaidindamas žino, kodėl ir ką daro.
– Kaip į „Stebuklą“ reagavo kitų šalių žiūrovai? Ko tikitės iš lietuvių?
– Toronte esame įdomūs mažos tautelės, neregėtų žemynų atstovai. Kanadiečiams smalsu, nes nieko apie mus, apie tą keistą egzotišką bendruomenę nežino. Sovietinis režimas jiems toks tolimas, kad regisi kaip pasaka. Aš irgi mėgdavau žiūrėti filmus apie Amerikos kaubojus: dykynės, namų nėra, moterys gražios. Kodėl? Nes mes tokių vietoje neturėjome (šypteli). Žiū, gal net ir Lietuvos baltąsias kiaules kas imsis anoje žemės pusėje veisti – kitoniškumas dažnai būna patrauklus.
Lietuvai filmas galėtų suskambėti kaip priminimas. Suvokimas, kad laisvę reikia gerbti, mokėti joje išbūti, išgyventi. Iškovoti laisvę yra sunku, bet ir gyventi laisvai yra nelengva, tai reikalauja didžiulio įdirbio ir stiprybės, taip pat dvasinių jėgų, proto, noro. Mokėti sukurti laisvą valstybę savomis rankomis yra didžiulis iššūkis.
– Jūsų filmo partneris Holivudo aktorius Vyto Ruginis…
– …labai profesionalus ir imlus, galėjome vienas kitą suprasti be žodžių. Būdavo, kiekvienas sprendžiame savo vaidmenį atskirai, o sueiname ir mūsų sprendimas suskamba va taip, iškart. Jaučiausi kaip šokdama poroje – kai vyras veda, o tau nieko nereikia daryti.
Labai gražu stebėti, kaip nuo susitikimo su Bernardu skleidžiasi Irena. Iš pradžių žiūri į keistą tarsi iš niekur išdygusį žmogų, kuris susidomėjo jos ferma. Kaip vyru nelabai domisi, bet kažkuriuo metu įvyksta lūžis – moteriškumas nori nenori pabunda. Ji pamiršta savo fermą, nes gauna daug dėmesio iš Bernardo. Režisierė Eglė Vertelytė labai gražiai, žingsnis po žingsnio, primena tai sovietinei kvadratinei neaiškios lyties būtybei, kad ji yra moteris: prisilietimais, žvilgsniais, žodžiais. Sukuria labai gražią – valstybės ir moters pabudimo paralelę. Atsibus vienas žmogus, ir visa tauta kelsis.
