Agota nekenčia savo raumeningų kojų. Plačių, tvirtai prie pilkų cementinių plytelių prispaustų pėdų. Nes jos jai sunkios. Jų įkyrus skundas ne tiek jos kūnui, kiek galvai sunkus. Vogčiomis žvilgteli į laikrodį – dar tik pusė darbo dienos praėjo. Stovi raumeningas šlaunis prispaudusi prie plieninio fabriko konvejerio. Ne kažin ką turi daryti. Aštuonias valandas metaline mente stumia mėsgalių atliekas į mėsmalės gerklę. Vientelė užduotis, kad koks galvijo gerklės gabalas neišliptų iš konvejerio griovio ar mėsmalės žiaubtai neužspringtų pražiūrėtu kaulu.
Galvoja apie namus. Tai ją ramina. Padeda mažiau reaguoti į gergdžiantį konvejerio urzgimą. Negalvoja apie kojas. Namuose – tyla. Net kai grįžta vyras. Stenėdamas nusiauna batus, persirengia nuskalbtais, išretėjusiomis pažastimis ir klynu treningais ir lyg šesėlis nutysta iki virtuvės stalo kėdės. Murma po nosimi kažką, į ką ji neklausiusi palinksi. Tada abu valgo vakarienę. Aplaižo šaukštus. Pro pirštus teka vanduo, plaunantis lėkštes. (Agota niekada neatsuka vandens čiaupo iki galo). Iš svetainės ateina vakaro žinių nuotrupos. Agota pritildo televizorių, nugrimzta savo pačios sofoje išsėdėtoje dauboje. Vąšeliu neria po santuokos pradėtą megzti lovatiesę. Vyras prieš besikeičiačius filmo vaizdus knarkia. Tyliai. Vos vos. Netrukdo. Šie garsai priklauso Agotos tylai. Agota, pasiremdama alkūnėmis, užkaičia arbatinuką. Jai nepatinka, kai jis ima šnypšti, burbuliuoti. Tykoja momento išjungti keliomis sekundėmis anksčiau. Įmerkia popierinį arbatos maišelį į puodelį su nuskeltu krašteliu. Jei patinka tas įskėlimas. Nori grįžti į daubą sofoje. Kojos lyg medžio basliai, vinių prikalti. Skauda. Atvėsina arbatą, įpildama romo. Akimis pamatuoja, ar labai matosi, kad butelis tuštėja. Siurbteli.
Rytoj trečiadienis. Išeiginė. Vienintelė per savaitę. Galvoja apie miegą, nors žino, kad pabus lygiai tą pačią valandą kaip ir kiekvieną rytą. Krūpteli. Arbata, įkvėpta į nosį nudegina. Ryt ateis Jonas. O gal jis ne Jonas? Jai niekada nerūpėjo kažką aiškintis apie vyriškį, kuris aplanko ją kas du mėnesiai, pirmąjį mėnesio trečiadienį. Visada tą pačią dieną, tą pačią valandą. Skambina durų skambučiu vieną kartą. Agota nemėgsta nei triukšmo, nei staigmenų. Jonas tylus. Jo nedidelės akys aptrupėjusios raukšlėmis. Panašios į nuskelto puodelio viršaus apskritimą. Jo plaštakos lėtos. Ir bučiniai, slystantys mediniu Agotos kūnu, lėti lyg mazgotė, valanti dukes. Lėti ir drėgni, kokie ir turi būti. Jie mylisi lėtai, kvėpuodami tyliai. Tada jis išeina, visada tuo pačiu judesiu paglostęs Agotos veidą nuo kaktos iki smakro.
Naktis. Agota nesudeda akių. Už lango kaukia vėjas, plėšantis tylą. Galvoja, koks pasaulis yra už tylos? Ar galėtų jame pritapti? Vyras koja paliečia pėdą. Ji atitraukia. Užtraukia ausį antklode. Užmiega tyloje. Rami. Rytoj trečiadienis.
Agota vartosi lovoje. Kaip begultų – nepatogu. Pagalvis arba dusina, arba spaudžia kaklą. Šnopuoja. Riečiasi. Išsitiesia. Verčiasi ant šono. Ant kito šono. Atmerktomis akimis susikoncentruoja į šviestuvo atspindį palubėje. Į nuskalbtą šviesą, prasprūdusią pro sunkias, dulkėtas tamsiai žalias miegamojo kambario užuolaidas. Žiūri nemirksėdama ilgai, kiek begali, iki vaizdas ima lietis į išblukusių spalvų kaleidoskopą. Akys ašaroja. Agota užsimerkia. „Lyg jonvabalio šviesa“, – pagalvoja. Mintin ateina Jonas. Ar tikrai jo vardas Jonas? Koks skirtumas… Agota mintyse jaučia jo tvirtas, grubias rankas, raumeningas, šeriuotas šlaunis, nenukarpytus kojų nagus. Galvoja apie jo kietą žandikaulį. Mėsingas lūpas, sliuogiančias nuo bambos žemyn. Niekada nesuprato ir neklausė jo, kodėl būtent nuo bambos? Vyras – ne Jonas. Vyras yra vyras. Vyras yra pažadas iki mirtis išskirs. Sukandusi dantis Agota atsidūsta. Vyras yra stabilumo taškas. Ta mintis Agotą kažkiek nuramina. Pirštu atsargiai baksteli vyrui į šoną. Šiltas. Gal nėra taip blogai žmogus, gulintis toje pačioje lovoje, užimantis du trečdalius vietos, knarkiantis gan tyliai. Tarkime, pagarbiai. Bet tas burzgimas Agotai vis tik trukdo susikaupti skaičiuoti iki dviejų: vienas du vienas du vienas du… Geriausias metodas Agotai užsnūsti. Norėtų vyrą apversti ant šono. Bet jis sunkus. Ji be jėgų. Mieguistumo būsenos. Ir net jeigu paverstų jį ant šono, po 15 sekundžių (Agota skaičiavo) atsiverstų pilvu į viršų. Knarktų tyliai, kaip visada, bet, kaip visada, įkyriai. Agota girdėjo kalbant, kad žmonės esą atgimsta. Nėra tuo tikra. Bet susimąsto, žvegdama į šviestuvo „jonvabalį“ – o gal? „Jeigu atgimsiu, netekėsiu, – galvoja Agota. – Gulėsiu sau viena.“ Gal su rainu katinu ant bambos. Katinai knarkia? Ji nežino. Niekada neturėjo katino. Bet žino, kad katinas vargu ar gulėtų bamba į viršų. Taigi, tikėtina, kad neknarktų. Ir neužimtų dviejų trečdalių lovos.
…Agota neturi vaikų. Nenorėjo. Jeigu nebūtų vyro, būtų norėjusi vaiko. Laisvo. Nepriklausomo nuo tėvo ir motinos. Nuo pusryčių, pietų, vakarienių, vakarais televizoriaus, transliuojančio žinias, užmigdančio filmų ir programų vaizdais. Laisvo nuo šeimos išvykų, atostogų. Auklėjimo metodų. Tradicijų ir vertybių įgręžimo į smegenis. Norėtų vaiko, kuris augtų šalia, iš jos šaknų pats sau. Norėtų… Bet ar tokios motinos vertos būti motinomis? Agota susivelia mintyse. Vėl ima skaičiuoti: vienas du vietas du vienas du… Agota pradeda snūsti. Akių vokai tampa sunkūs, drimba žemyn. Aptirpusioje vaizduotėje vėl jaučia pliką Jono galvą, slystančią nuo bambos žemyn. Įkvepia, iškvepia. Kojos išsikreipia formuodamos sulūžusio rombo pavidalo geometrinę figūrą. Keliai nutolę, truputį pakelti. Pėdos beveik suglaustos. „Jeigu nebūtų vyro, nebūtų ir minčių apie Joną, – tvinkteli Agotos mintyse. – Jeigu tai tiesa, kad atgimstame, atgimusi būsiu laisva. Miegosiu su katinu ir vyras, kurio plika galva slys nuo mano bambos žemyn, neturės vardo. Neturės veido. Išeis namo. Neknarks.“ …Begrimzdama sapnan Agota pamato veidą… Vešliais plaukais apžėlusiu pakaušiu. Po to šilkaplaukį juodbruvį. O tada raukšlėto veido, švelnių akių vyriškį. Pilvas pulsuoja, krūtys stangrėja, keliai pakyla, pėdos nutolsta viena nuo kitos. „Kitame gyvenime netekėsiu“, – sumurmėjo Agota ir užmigo.
…Vyras pirstelėjo, užknarkė, užmetė koją ant jos šlaunies. Bet Agota nebepajuto. Miegojo. „Jonvabalis“ šviestuvo atspindyje irgi užmigo…
Tamsa.
Rytoj prašvis.
